Dirbu TV informacijos redakcijoje režisiere. Dar penktadienį, sausio 11 d., per radiją mus visus darbuotojus sukvietė būti savo darbo vietoje. Budėjome visą parą, nes mūsų redakcija yra pagrindinė, kuri transliuoja žinias visai Respublikai. Sausio 12-oji buvo labai sunki. Dirbau nuo pat ryto. Išleidom žinias apie įvykius, kas 2 valandas darėme įrašus, paruošėme valandos trukmės “Panoramą”. Po “Panoramos” likome budėti, nes ir naktį buvo numatyta paskelbti keletą žinių. Žmonės iš miesto skambino ir pranešinėjo, kad juda tankai. Visi mūsų reporteriai palaikė ryšį telefonu. Apie 01.30 val. išgirdome šaudant ir, pamatę prožektorių pašvaistę iš už Vingio parko, supratome, kad šturmuojamas Televizijos bokštas. Į redakciją mums paskambino kažkoks girtas majoras Šilov ir pranešė, kad tankų virtinė juda Televizijos pastato link. Mes dar netikėjom. Eteryje buvo transliuojamos žinios. Vėliau paskambino berniukas ir pranešė, kad jo brolis, tarnaujantis Šiaurės miestelyje, paskambinęs prašė įspėti, kad dabar bus puolamas Televizijos ir radijo centras. Visa mūsų redakcija buvome čia. Pirmiausia pravažiavo 8 tankai gatve pro Radijo pastatą, po kelių minučių jie apsisukę grįžo atgal, sustojo, iš jų iššoko kareiviai ir prasidėjo...
Iš mūsų redakcijos Radijo pastato nebuvo matyti, bet iš trenksmo, dūmų, sprogimų, nuo kurių drebėjo ir dužo langų stiklai, supratome, kad puolami Radijo rūmai. Tą vakarą buvo atvažiavę labai daug žmonių iš visos Lietuvos saugoti mūsų rūmų. Pro langus matėme, kaip žmonės bėgioja, blaškosi. Dar komentatorę Eglę Bučelytę matėme ekrane ir girdėjome žodžius: “Man skambina iš redakcijos, kad šturmuojami mūsų pastatai ir, deja, jums neturiu daugiau ką pasakyti”. Į redakciją įpuolė viena redaktorė, sušuko “Mus ima” ir išbėgo. Paskui ją – kiti. Desantininkai-smogikai jau ėjo mūsų koridoriais link studijos, negeso ekranas. Desantininkai lakstė po visus aukštus ir rėkė, kad visi po vieną išeitų į laiptų aikšteles. Aplink viskas dužo, krito, girdėjosi šūviai, mums visiems (buvom iš viso apie 20 žmonių) liepė stovėti ir nejudėti. “Dirbo” jie labai greitai. Buvome arti langų, duždami stiklai galėjo kristi ant mūsų, tad pasitraukėme nuo langų arčiau laipų. Aplink baisus triukšmas, šaudymas; pradėjo iš apačios sklisti kažkokios dujos, kurios griaužė akis ir gerklę. Apačioje girdėjosi kažkokios grumtynės, isteriški balsai, šūviai, dužo stiklai. Paskui išgirdome rusiškai šaukiant, kad reikalinga medicininė pagalba, kad yra sužeistų, dar vėliau – kad miršta žmogus. Mes laukėme, šūviams aidint vyrai ramino, kad šaudoma “tuščiais”. Dauguma mūsų buvo moterys. “Smogikų” buvo daug, jie dirbo kaip profesionalai, greitai ir tiksliai. Jie išsirikiavo ant laiptų ir liepė išeiti po vieną: “I štoby niebylo lišnich dviženij”. Drebėdami lipome laiptais žemyn (iš 4-to aukšto) pro virtinę desantininkų, kurie laikė atkišę į mus automatus. Mačiau jų akis – negyvas, išsiplėtusiais vyzdžiais. Nulipę į pirmą aukštą, pamatėme ant grindų, netoli išėjimo į koridorių, paguldytą negyvą desantininką. Mano paltas buvo rūbinėje, desantininkas leido jį pasiimti ir, peršokęs per užtvarą, pats numetė man paltą. Mūsiškiai visi ėjo pro negyvąjį: jis buvo taip paguldytas, kad kuo geriau matytume. Pirmo aukšto langai buvo be stiklų. Visur lakstė desantininkai. Kol vilkausi paltą, stabtelėjau ir įsižiūrėjau į nušautąjį. Viena mūsų reporterė pripuolusi ėmė tikrinti pulsą ir pasilenkusi pasiklausė ar kvėpuoja. Kairėje pusėje, širdies plote, matėsi kraujas ant drabužių. Tai buvo gana aukštas vaikinas, gražaus veido, bet jis negalėjo būti nušautas prieš 10 ar 5 minutes. Kraujo ant grindų nesimatė, ant kareivio buvo užmestas kažkoks skuduras. Kareivio veidas buvo mėlynas, akys ir burna pravertos. Mano nuomone, jį čia atvežė iš kitur, nes, kaip vėliau pasakojo kolegos, tą patį kareivį matė paguldytą gatvėje prie Televizijos pastato, netoli žmonių minios, kuri ten stovėjo. Vėliau, kai su automatais vedė iš studijos komentatorę ir ten dirbusias kitas moteris, vedė jau į mūsų valgyklą, kur lavoną buvo paguldę ant stalo ir rodė, sakydami: “Smotritie, čto vašy sdielali”.
Pro nušautąjį nuėjome į koridorių, pilną iškultų langų stiklų, tarp kurių buvo matyti kraujo. Netoli durų, kur yra milicijos postas, jau matėsi numėtyti telefonai, sulaužyti stalai, apverstas “samovaras”, kuriame mūsų žmonės virdavo mus saugantiems žmonėms arbatą. Sutikome mūsų bufetininkę. Ją basą vien su chalatu išvarė į lauką. Išėjome ne pro duris, o pro stiklinės užtvaros kiaurymes. Jau bėgome nuo gyvatvorės tolyn, o į mūsų vorelę ėjo artyn kareiviai su automatais. Aplink šaudė, kažkas sproginėjo, mes užsikimšome ausis, nes buvo galima apkursti. Prie pastatų lakstė žmonės, nebuvo galima nieko įžiūrėti, nes akino prožektorių šviesa. Ėjome tolyn nuo Televizijos pastato Konarskio gatve, o pro mus viena po kitos važiavo greitosios pagalbos mašinos. Kitą dieną mes, darbuotojai, atėjome protestuoti prie pastatų. Pro kiaurus langus plaikstėsi užuolaidos, matėsi laiptais lipantys desantininkai. Prie pastatų stovėjo 6 tankai, prie įėjimo dengta mašina, į kurią visą laiką kažką nešė. Prie gatvės stovėjo ne desantininkai, o tankistai, už jų jeėdinstveninkai, kurie degėsi veidus, kai žmonės ėmė juos filmuoti ir fotografuoti. Aplinkinių namų 1-ojo aukšto langai buvo be stiklų, mus gelbėjusių žmonių mašinos ir autobusai sulankstyti, irgi be stiklų. Viena gyventoja man pasakė, kad jie gatvės kampe stovintį namą irgi apšaudė iš automatų, nors tas namas nepriklausė TV, tai gyvenamasis namas.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 19
Lapų Nr. 34–37