1991 metų sausio 13 diena. Lietuvos radijas ir televizija
Visą naktį iš sausio 11 į 12 dieną buvau televizijoje. Kitą naktį budėti nesirengiau – buvau pavargęs, neišsimiegojęs. Tačiau prie RTV traukė nepaprastai pakili nuotaika. Apie aštuntą, devintą valandą prie čia susirinkusių vilniečių prisijungė autobusais atvažiavę žmonės iš kitų rajonų. Degė laužai, prie radijo pastato koncertavo “Armonikos” ansamblis, kitur linksminosi jaunimas. Buvo smagu būti čia. Apie pirmą valandą nusprendžiau aplankyti Visuomeninių laidų redakcijoje ne pirmą naktį budintį R. Judicką ir jo kolegas. Klausėmės radijo, žiūrėjome TV. Ruošiausi eiti namo, tačiau kažkur mieste pasigirdo šūviai (ar sprogimai). Per TV A.Butkevičius pranešė, kad šturmuojamas Televizijos bokštas, kad tankai šaudo netikrais šoviniais. Buvome įsitikinę, jog tai psichologinė ataka. Šį įsitikinimą tarsi patvirtino netrukus Konarskio gatve nemažu greičiu pravažiavusi šarvuočių kolona. Atrodė, kad ji pravažiavo pro RTV. Bet staiga prie radijo rūmų pasigirdo automatų serijos. Mes, būdami šeštame naujojo pastato aukšte, nieko nematėme, tik girdėjome šūvius ir radijo diktorės, dirbusios studijoje žodžius apie tai, kad pastatas šturmuojamas. Po kiek laiko aikštelėje prieš naująjį RTV pastatą pasirodė tankai ir tanketės. Jie važiavo per medžius ir mašinas, šaudė. Kareiviai mėtė padegamuosius paketus į žmonių susibūrimo vietas. RTV gynėjai, beginkliai žmonės, laikėsi labai drąsiai. Išsklaidyti sprogimų, žmonės vėl telkėsi į būrį, kareivių spaudžiami prie įėjimo. Iki paskutinės akimirkos dar vyliausi, kad tai psichologinė ataka, kad, pagąsdinę žmones, kareivos nuvažiuos. Paskutines iliuzijas išsklaidė per TV pamatytas kadras, jog desantininkai jau TV pastate, taip pat ryžtingas tankas, kuris važiuodamas išvertė tvorą į RTV teritoriją. TV programa nutrūko 2 valandą 17 minučių.
Netrukus į mūsų kabinetą įsiveržė kareiviai. Įsakė išeiti iš kabineto. Tyčiojosi, kad mūsų darbas jau baigtas. Klausė, ką mes taip ilgai čia darą. “Ką, “Panoramą” apie mus rodote?”, – šaipėsi kareiviai.
Jau tada, ekstremalioje, neaiškioje situacijoje į akis krito pabrėžtinas kareivio žuvimo akcentavimas. Mes buvome gąsdinami, kad už jį bus šaudomas kas antras iš mūsų. Jau vėliau atkreipiau dėmesį į tai, jog žuvimo versija buvo labai pabrėžtinai akcentuojama visiems, buvusiems televizijoje. Kai kuriems netgi buvo rodomas lavonas, gulėjęs skirtingose vietose.
Taigi, palydimi keiksmų ir grasinimų, mes (R.Judickas, S.Brazienė, A.Macaitis ir aš) buvome išvaryti iš kabineto. Penktame aukšte veidu į sieną buvo sustatyti keli žmonės. Išgirdome komandą: “Prie sienos. Rankas aukštyn. Kojas plačiau”. Prie sienos (liftų) buvo mažai vietos, todėl reikėjo susirasti nedidelį tarpelį kariškių komandai vykdyti. Keikdamiesi, įžeidinėdami ir grasindami kariškiai mus apieškojo. Iš manęs neatėmė nieko. Po to kita komanda: “Rankas už galvos, kolona po vieną”. Taip mus vedė iki pirmo aukšto. Kiekviename aukšte stovėjo kareiviai su automatais. Prieš išeinant, mus lydėjęs kariškis pasakė pirmame aukšte stovintiems, kad mes esame patikrinti, ginklo nerasta. Prieš pat išvedant pro lauko duris buvo duota komanda nuleisti rankas. Prie apsaugos posto mačiau stiklo duženas, išvartytus baldus. Visame pastate tvyrojo dūmai. Lauke žmonės jau buvo išsklaidyti, tačiau vis nesiskirstė. Kitoje kelio pusėje buvo skanduojama “Fašistai!” Už medžio mačiau pasislėpusį videooperatorių. Iš mašinos, važinėjančios priešais užimtą pastatą, sklido tekstas, teigiantis, kad visa valdžia perėjo nacionaliniam gelbėjimo komitetui. Iš visos įvykių eigos susidariau įspūdį, kad Televizijos bokšto ir RTV šturmas buvo valstybinio perversmo scenarijaus dalis. Kas sutrukdė jį įvykdyti iki galo – sunku pasakyti. Manyčiau, aukos ir didelė Lietuvą gynusių žmonių drąsa.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 19
Lapų Nr. 28–31