Kronika iš morgo Polocko 6a (Sausio 13-osios naktis)
Tą kraupią naktį išgirdau šaudant. 2.30 val. Greitosios pagalbos mašina atvežė pirmąją auką – Algirdo Kanapinsko (gim. 1952 m.) lavoną su šautine žaizda iš Televizijos ir radijo komiteto, Konarskio gatvėje. Ir tada pradėjo vežti vieną po kito. Jau po 10 minučių, 2.40 atvežė Virginijaus Druskio lavoną su šautine žaizda. 2.50 val. – Vytauto Vaitkaus lavoną su krūtinės šautine žaizda, 3.40 val. – Vido Maciulevičiaus lavoną su sutraiškyta nugara; Apolinaro Juozo Povilaičio lavoną su krūtinės šautine žaizda; Algimanto Petro Kavoliuko su nugaros sužalojimais. 4.30 val. atvežė iškart 3 lavonus. Tai buvo – Rolando Jankausko su šautine žaizda į nugarą, Igno Šimulionio su galvos šautine žaizda, Alvydo Matulkos su veido šautine žaizda lavonai. Žuvusiųjų kūnais buvo užkrauti ne tik stalai, bet ir grindys. 4.30 val. raportavau Teismo medicinos ekspertizės biuro viršininkui gerb. Garmui, kad neturiu daugiau vietos kur dėti lavonus, o jis pasakė, kad daugiau nepriimčiau, nes davęs nurodymą vežti lavonus į Santariškių patoanatominio centro morgą, ir man daugiau nebevežė.
Po pusvalandžio atvyko ekspertų brigada su vedėju Kazlovskiu ir jie, susipažinę su padėtimi, pradėjo lavonų apžiūrą ir skrodimą. Atvažiavo sveikatos apsaugos ministras Olekas.
Buvo šimtai skambučių, žmonės teiravosi dėl savo giminių, kai kas atvažiavęs atpažindavo tarp žuvusiųjų savo šeimos narius. Pradžioje ne visi buvo žinomi ir priėmimo žurnale registravau kaip nežinomą, o atpažinus, jau įrašydavome galutinius duomenis. Apie 4 val. apsilankė grupė Lietuvos, Rusijos ir užsienio šalių korespondentų, jie filmavo lavonus ir šautines žaizdas.
Ačiū žuvusiesiems – jie savo gyvybėmis padėjo išgelbėti Lietuvą.
1991 m. sauso 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 19
Lapų Nr. 19–22