Kaip paprastai, aš visur piešiu. Žiemą kiek sunkiau, nes kenčiu nuo šalčio. Tenka apsiriboti pačiais lakoniškiausiais škicais, skubotomis kompozicinėmis schemomis. Pagrindinė jų nauda, kad dirbama iš natūros.

Sausio 11 d. išgirdęs per radiją kvietimą apie vidurdienį nuskubėjau prie Televizijos bokšto, kur pamačiau visiškai kitokią negu prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų situaciją. Čia kariškiams pulti būtų lengviau, pasibaisėdamas pagalvojau, eidamas per miškelį, – vieta nuošalesnė ir liudininkų būtų mažiau negu miesto centre.

Išsirinkau apžvalgos tašką ir keliais brūkšniais nupiešiau apatinę bokšto dalį su pro langą iškišta mūsų trispalve ir būreliu žmonių. Minios nepiešiau (vėliau, kurdamas sudėtingesnę kompoziciją, žmonių skaičių padidinsiu). Beeskizuojant keletas jaunuolių žvilgtelėjo į mano lapą ir nuėjo toliau. Nuo kalno į žemesnę terasą nusileidau čia pastatytomis kopėtėlėmis. Čia ir prie kelio būriavosi daug žmonių, visų nuotaika buvo optimistinė, kaip man atrodė, labai vieninga.

Iki kruvinojo susidorojimo su gynėjais 13 d. naktį, kaip ir visomis kitomis dienomis surasdavau laiko pabūti valandą kitą prie AT pastato; čia telkiasi visa mūsų stiprybė, sakytum suteka svarbiausios širdies arterijos arba visų nervų mazgas. Todėl norėjosi kiek įmanoma, atitrūkus net nuo labai skuboto darbo, alsuoti su visais ta kovinga atmosfera. Manau, kad prie šių pastatų sukurtuose eskizuose perteikta bent dalelė to, kas ir kaip čia vyko.

Sausio 12 d. į Kauno raj. lydėjau sostinėje gydytą labai silpną mamą (nutrūkus traukinių eismui, padidėjo krūvis autobusams ir ilgokai sugaišau kelionėje). Būdami labai pavargę, o aš beveik sergantis gripu, užmigom ir apie tragediją prie Televizijos bokšto sužinojom rytą. 13 d. grįžtant autobusu į Vilnių prie Gariūnų stovėję su tankais kariškiai patikrino mūsų mašiną (tik įlipo vienas, apsižvalgė ir išlipo). Atvykęs išgirdau, žmonės traukę į sostinę nevalstybiniais autobusais, žinodami šią “užkardą” važiavo per Trakus..

Eskizavau sausio 10–15 dienomis, nuo 16 d. dar stipriau peršalęs, prie Sporto rūmų laukdamas eilėje atiduoti pagarbą mūsų žuvusiems piliečiams, stipriai susirgau.

Čia pateikiami eskizai namuose buvo perpiešti laikantis kuo tikslesnių natūrinių piešinių, o užrašai nurašyti stengiantis perteikti net šifro stilių, rašiusiojo braižą.

Piešinys Nr. 1. Sausio 11 d. prie Televizijos bokšto. Akvarelė, pieštukas, tušas.

Nr. 2a, 2b. Sausio 11 d. apie 23 val. prie AT rūmų (žvelgiant į Gedimino pr. pusę). Pirmame plane centre susegtais plaukais mergina, į dešinę nuo jos vyresnė moteris juoda skrybėlaite. Pro AT rūmų pilonus fone matosi, atrodo, ant vielos sukabintos nedidelės trys (viršuje Estijos, žemiau Latvijos ir apačioje Lietuvos) vėliavėlės. Arčiau dešinėje stebina savo skubotu atlikimu – iš gerosios pusės prie teksto pritvirtintas kotas! – šūkis. Variantas su mėlynu nakties dangumi lakoniškesnis, tikresnis.

Piešinys Nr. 3a, 3b. Sausio 11 d. apie 24 val. prie AT. Gilumoje šviečia rūmų langai, apatiniame lange vyriškio (deputato?) siluetas. Kairėje galingas prožektorius, dešinėje, atrodo, prie vėliavos koto pritvirtintas užrašas popieriuje, nes kitokio stovo ar laikiklio nesimatė. Bedarant šį eskizą vienas iš jaunuolių priėjęs pasidomėjo, ką aš taip įdėmiai nurašinėju (stengiausi užrašą su visais jo kompozicijos ypatumais).

Piešinys Nr. 4a, 4b. Sausio 15 d. apie 15.30 val. Eilė prie Sporto rūmų, atsisveikinantieji su žuvusiais. Piešta stovint eilėje nuo kelio ties Žirmūnų tiltu. Tuo metu iš viršaus biro blyškūs saulės spinduliai – tarsi prasminis elementas. Fone dunkso kalnai ir Aukštutinė pilis, lyg pabrėžiant momento istoriškumą.

Prieš pradedant šį piešinį, pasikalbėjau su prieš mane stovėjusiom moterim. Jos atrodė gana rimto amžiaus, o aplink vienas kitas, ypač jaunesnieji, pastovėdavo valandą arba dvi, praradę kantrybę imdavo niurzgėti ir nebelaukdavo. “Jei žuvusiuosius dabar prikeltume ir pastatytume į mūsų vietą, jie tikrai stovėtų tiek kiek reikėtų”, atėjo man mintis, kurią čia pat garsiai ir ištariau. Moterys, su kuriomis jau buvau užmezgęs pokalbį, pakėlė į mane akis. Pajutęs, ką tik pasakytos minties tiesą, pasukau veidą į šalį – tegu nemato drėkstančių mano blakstienų. Ką padarysi, kad mano mintis ir jausmas veržiasi kartu?..

4a piešinys – tušas ir akvarelė, 4b – akvarelinis pieštukas. Nuotaikos daugiau perteikta 4b.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 18
Lapų Nr. 23–33