Sausio 13 d. 1.35 val. buvau prie Televizijos bokšto. Kai atvažiavau, ant tilto stovėjo tanketė ir neleido automobiliams privažiuoti arčiau prie bokšto. Tankas stovėjo viduryje kelio priešais kalvą. Stovėdamas jis sukinėjo į visas puses vamzdį, kuris siekė stovinčių automobilių stogus, ir leido baltus, tirštus dūmus. Ant kalvos stovėję žmonės šaukė: “Lietuva!”, “Laisvė!”, “Gėda!” Žmonių skandavimą užgoždavo tanko šūviai.
Po to daug žmonių nubėgo arčiau bokšto sienos. Aš irgi įsijungiau į žmonių grandinę, apjuosusią bokštą. Manau, kad bokštą saugojo apie 20 tūkst. žmonių.
Prie bokšto stovėjau prie pat stiklinės pirmo aukšto sienos. Tankas šaudyti nenustojo. Kai radijo diktorės balsas pranešė, kad Televizijos ir radijo centras Konarskio gatvėje užimtas kareivių, prasidėjo kareivių ataka ir prie bokšto.
Šaudė tanketės, tankai, kareiviai. Po to pradėjo byrėti langų stiklai. Žmonės, stovėję prie pat stiklinės sienos, atsitraukė nuo jos, kad krintančių stiklų šukės jų nesužeistų. Šūviai nutildavo labai trumpam ir buvo girdėti kaip susirinkusieji šaukė “Laisvė!”, “Lietuva!”, “Gėda!” Kairėje pusėje nuo manęs iš bokšto buvo paleista stipri vandens srovė. Vėliau pradėjo daužyti stiklus bokšto viduje. Ten (labai gerai mačiau, nes už manęs daugiau nieko nebuvo) jau buvo labai daug desantininkų. Vieni laužė baldus, kiti stovėjo atsukę automatus į žmones, juosusius bokštą. Jaučiau smūgius į galvą, nugarą.
Atsitraukdama nuo bokšto, dešinėje pusėje mačiau stovintį tanką, apsuptą desantininkų. Labai gerai įsiminiau aukštą, 30 metų amžiaus desantininko veidą.
Prabėgau pro tanką, dukra pasakė, kad ji sužeista į galvą. Žaizda labai kraujavo, todėl mes nuskubėjome prie greitosios pagalbos mašinos.
Važiuojant į ligoninę mačiau tanko sutraiškytus du automobilius.
Baigdama tvirtai galiu pasakyti, kad desantininkai pro mus į bokštą neprasiveržė. Žuvusių ar sužeistų žmonių prie manęs nebuvo (išskyrus dukrą).
1991 m. sausio 27 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 18
Lapų Nr. 17–18