Aš kartu su kitais kupiškėnais 1991 m. sausio 12 d. penkiolikos autobusų kolona (daugiau kaip penki šimtai žmonių), lydimi VAI, apie 23 val. atvažiavome į Vilnių, į Konarskio gatvę, prie Radijo ir televizijos komiteto. Kupiškio ATĮ autobusu (valstybinis Nr. 57–04 ЛИМ) užtvėrėme įvažiavimą į Radijo ir televizijos komiteto kiemą. Vaikščiojau aplink komiteto pastatą. Nepažįstamos merginos siūlė sumuštinių, karštos arbatos. Mūsų visuomeninio maitinimo įmonė autobuse termosuose turėjo karšto buljono ir bandelių. Čia sausio 13 d. apie 1.30 val. vaišinausi. Įsijungiau į dainuojančiųjų ratą. Lietui prasidėjus perėjau prie komiteto fasado, kur degė trys ar keturi laužai. Atvyko “Armonikos” ansamblis. Kartu linksminomės.

Iš minios pasigirdo balsai, kad važiuoja tankai. Bėgau į gatvių sankryžą, tačiau jų nemačiau. Nuo Televizijos bokšto pusės girdėjau automatų šūvius ir suskaičiavau septynis sprogimus. Ėjau link komiteto. Nemažai lengvųjų automobilių važiavo link Televizijos bokšto. Tačiau aš maniau, kad man pavesta būti čia. Sutikau jaunimo grupę, kurios priekyje ėjo dainuojantis jaunuolis, nešinas gitara. Maniau, kad tokiu būdu jie užtvers kelią “svečiams”.

Sausio 13 d. po 2 val. pasirodė desantininkų kolona Konarskio gatvėje. Priekyje važiavo greitosios pagalbos mašina, lengvieji tankai, mašinos su užrašu “Liudi”. Vienas iš tankų buvo su dviem garsiakalbiais. Paskui kolona apsisukusi sugrįžo prie komiteto, prie jo pagrindinio įėjimo. Tarp kolonos ir pastato buvo daugybė žmonių, o už jų – autobusų užtvara.

Iš mašinų iššoko kareiviai desantininkų uniformomis, ant galvų buvo užsidėję apvalius šalmus su pakeltais antveidžiais. Jie susispietė į ratą ir kokias dvi minutes laukė. Tuo metu man nepažįstami žmonės ėmė rinkti medžio atraižas (skirtas laužui) ir aš supratau, kad ruošiasi kovai su kareiviais. Kiti skandavo “Lietuva!”, “Fašistai!”, “Stalinistai!” Aš draudžiau imti medžio atraižas ir mėtyti į stovinčius kareivius. Aiškinau, kad tuo nieko nepasieksime, tik sukelsime provokaciją. Niekas medgalių į karius nemėtė ir jais nesigynė. O galėjo tai daryti, galėjo mėtyti ir nuodėgulius iš laužo. Minia tik reiškė didelį nepasitenkinimą dėl karių buvimo. Pastoviai skandavo “Lietuva!” Praėjus 2–2,5 minutės suvokiau, kad reikia Respublikos vėliavą iškelti minios priekyje ir pradėti derybas. Vėliavą pamačiau prie Radijo ir televizijos komiteto pastato kampo. Nubėgau ten. Pradėjo šaudyti virš galvų. Grįžau su vėliavnešiu. Artėjau prie pagrindinių komiteto durų, prie kurių stovėjo civiliai žmonės ir neleido prasiveržti desantininkams. Šūviai aidėjo be perstojo. Sproginėjo paketai. Priėjęs prie pagrindinio įėjimo, mačiau, kaip skvarbomas kovinių kulkų trupa pastato tinkas virš durų. Tinkas krito ant žmonių galvų. Netoli sprogo paketas, prabėgo keikdamiesi ir rėkdami kareiviai. Pradėjo daužyti žmones automatais, spardyti kojomis. Sprogus paketui ėjau mašinų stovėjimo aikštelės link. Sutikau vyriškį, kuris buvo sužeistas virš antakio. Jis sakė, kad jaučiasi neblogai, tačiau silpną jo būseną išdavė netvirta eisena. Padėjau nuvesti jį prie greitosios pagalbos mašinos. Grįždamas sutikau kitą vyriškį, kuriam buvo sužeista galva, tekėjo kraujas. Ir jį palydėjau prie greitosios pagalbos mašinos, stovėjusios Konarskio gatvėje. Minioje pasklido kalbos, kad nušautas desantininkas ir kad jie braunasi pro atsarginį įėjimą. Bėgau ten. Mačiau klūpančią moterį iš Kupiškio, kuri šaukė: “Dievo Motina, gelbėk Lietuvą!” Mačiau, kaip nepažįstamas vyriškis, stovėdamas ant šaligatvio prieš desantininką per kokius 10–12 metrų atstatęs krūtinę šaukė “Šauk!” Jis artėjo prie desantininko 3–4 kartus po mažą žingsnelį. Desantininkas traukėsi mažais žingsneliais ir šaudė tam žmogui virš galvos. Po to žmogus atsuko jam nugarą, bet nuo šaligatvio nesitraukė. Praėjo du žurnalistai (matyt japonai) su filmavimo kamera. Karininkas, pusiau išlindęs iš tanko, su pistoletu rankoje, kažką šaukė. Grupė žmonių tą drąsuolį nusitraukė į minią.

Per garsiakalbį pasigirdo lietuviškas kreipimasis: “Draugai, broliai ir seserys, visa valdžia nuversta ir mes esame teisėti darbininkų ir valstiečių, paprastų žmonių atstovai. Skirstykitės, nes esate suklaidinti”. Kalbėjo apie komendanto valandos įvedimą. Žmonės skandavo “Melas!” Prie pat mūsų sprogus paketui, suklykus žmonėms ir prapliupus šūviams, pasitraukiau toliau ir nuėjau prie atsarginio įėjimo. Tankas su stipria prožektoriaus šviesa važiavo į automobilių stovėjimo aikštelę. Čia buvau kartu su kitais prie gelžbetonio sienos. Grumtynės vyko prie atsarginių durų. Tankas keletą kartų iššovė. Girdėjosi, kaip dūžta aplinkinių namų langų stiklai. Privažiavęs kitas tankas išlaužė gelžbetonio sieną ir įvažiavo į komiteto kiemą. Girdėjosi, kaip išdužo didelis langas. Prie durų vyko nedraugiškos žmonių ir desantininkų kalbos. Pradėjo šaudyti trasuojančiomis kulkomis. Jos skriejo virš namų stogų. Suvokiau, kad pasipriešinimas beprasmis, nes iš komiteto išėjo policininkai, kurie sakė, kad nieko negalėję padaryti, kadangi neturėję ginklų.

Nuėjau į autobusą ir pasiėmiau termosą su kava (kurioje buvo truputis degtinės). Stoviniavau prie įėjimo į komiteto kiemą, nuokalnėje. Jį greit užblokavo desantininkai ir su jais esantys civiliai raudonais raiščiais ant rankovių. Nuėjau į Konarskio gatvę. Policininkai atitvėrė žmones nuo kariškių. Pajutau dujų kvapą. Žmonės ėmė trauktis, eiti į namų kiemus, į prospekto pusę. Radau nuo sprogimo nukentėjusią merginą suplėšytais drabužiais. Pasiūliau jai kavos. Sakė, kad padėjo. Vaišinau dar vieną nukentėjusiąją, tikriausiai kupiškietę. Padėjau moteriškei surasti telefono aparatą, nes ieškojo vaiko ir manė, kad jis gali būti pas gimines. Tanko prožektorių šviesos vis slankiojo po gyvenamojo namo fasadą, langus, balkonus.

Po tanko šūvių aikštėje buvo užgesusios šviesos. Nuo šūvių ir sprogimų spengė ausyse, jaučiausi lyg pritrenktas. Bandžiau garsiai pakviesti vairuotojus, bet negalėjau iššaukti. Balso užkimimą jaučiau dar ir sausio 14–15 dienomis. Pas gydytojus nesikreipiau.

Paskui saugojau telefonų stotį. Atvažiavo mūsų autobusai. Vieno iš jų langas buvo išdaužtas, kito sulankstyta užpakalinė dalis. Telefonų stotyje sutikau fotografą Astijų. Jis nufotografavo abu autobusus bei nukentėjusį Kupiškio SMG vyr. inžinierių Mentrimą.

Prašvitus nuvažiavome su dukra, kurią sutikau Vilniuje, į Nepriklausomybės aikštę. Girdėjau tankų kolonos gausmą tunelyje prie AT. Girdėjau nurodymą medikams ir aukštesnių kursų medicinos studentams rinktis prie greitosios pagalbos mašinų.

Apie 11.30 val. išvažiavome į Kupiškį.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 18
Lapų Nr. 11–16