1991 m. sausio 13-osios nakties įvykių prie Televizijos bokšto pastebėjimai
Š.m. sausio 12 d. nuo pat ryto budėjau prie Televizijos bokšto. Apie 14 val. priėjo Norvegijos korespondentas su vertėju ir mes davėm interviu. Prie mūsų būrelio buvo A.Lunienė, jos draugė ir dar keli pažįstami. Aš pasakiau: “Gyvenu Lietuvoj, esu lietuvė ir noriu gyventi Lietuvoje, ne Tarybų Sąjungoje. Tie, kurie ateina su tankais, jiems tas pats kur gyventi: Amerikoje, Vokietijoje ar dar kur”. Paklausė: “Ar nebijosit?” “Nebijosiu, – atsakiau, – nes aš tik taip galiu išreikšti, kad ginu mūsų Vyriausybę ir Parlamentą”.
Grįžau namo apie 19 val. Nenusirengiau, pailsėjau, o nubudusi priėjau prie lango (gyvenu Architektų gatvėje, 11 aukšte). Pamačiau, kaip tankų kolona Kosmonautų prospektu važiavo Televizijos bokšto link. Dar nespėjau išeiti, kaip pasigirdo pirmasis šūvis patranka. Išbėgau lauk, kieme susitikau kaimyną iš 6 aukšto. Jis lenkas, ji lietuvė, palikę mažus 2 metų dvynukus, bėgome prie bokšto pro 34 vid. mokyklą iš pietų pusės. Nubėgom kai tankai ar tanketės ropojo į kalną prie bokšto. Trenksmai, šūviai be perstojo gaudė iš apačios. Užvažiavę tankai pasisukdavo kampu ir važiavo tiesiai savo vamzdžiais daužydami stiklus. Iš kiekvieno tanko iššoko apie 10–12 tamsiai apsirengusių kareivių tankistų kepurėmis: jie buožėmis daužė stiklus, šaudė į vidų. Žmonės, kur aš stovėjau, be panikos ir be baimės stovėjo. Kareiviai pradėjo daužyti žmones ginklais, šaudyti tiesiai į juos. Moteris šaukė, kad ten kur tankai, yra vyras, sužeistas į galvą. Šalia manęs stovėję vyrai bėgo paimti sužeisto ir patys krito. Kareiviai neleido pasiimti sužeistųjų, kurie liko tarp tankų. Stovinčius, ramius žmones spaudė prie tvoros šaudydami. Vieni čia pat krito, šalia stovintys nešė. Maždaug 5 m atstumu mačiau kareivių veidus. Tai neregių akys, kurios nieko nematė. Aš pasitraukiau per išverstą tvorą. Kai pasijutau viena, pasidarė nejauku. Pro apačioje stovinčius tankus nešė sužeistuosius į greitosios mašinas.
Žmonės nedideliais būreliais vaikščiojo kiemuose, o prie užimto pastato stovėjo nedidelis būrelis su vėliava. Jermalavičius per garsiakalbį ragino skirstytis namo, aiškino, kad valdžią paėmė teisėta vyriausybė, kad namuose laukia vaikai, kuriuos reikia juos nuraminti. Apie 3 val. aš stovėjau ant viaduko, kai atvažiavo dvi karinės mašinos užklijuotais numeriais. Iš jų iššoko jauni juodom striukėm apsirengę jaunuoliai ir keli vyresnio amžiaus. Man atrodė, kad tai galėjo būti arba kareiviai, arba iš kolonijos: jų veidai labai jauni, šypsojosi. Kai juos nusivedė vyresnieji, vaikinukai nuplėšė nuo mašinos numerius užklijuotas medžiagas. Vienos mašinos Nr. 33–(87)?
Visą būrį, apie 80–100 žmonių, nuvedė prie bokšto. Stovint ant viaduko iš dešinės pusės krūmelių vis šaudė, o apačioje stovėjo tankas. Taip grįžau prie stovinčių su vėliava. Tik 6 val. mane palydėjo namo nepažįstami žmonės, ėję į Lazdynus.
Mano artimieji – 5 Garponiai kovojo už tarybų valdžią: 3 iš jų žuvo pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais, jauni, nesuspėję palikti vaikų. Man šventas jų atminimas. Burokevičių, Jermalavičių, Švedą, Jonienę laikau budeliais, niekinančiais ir mano artimųjų auką.
Įsitikinau, kad tarybinė armija – tai robotai sužeistomis smegenėlėmis ir suprantą tik komandą.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 17
Lapų Nr. 57–63