Sausio 12-os vakarą jau antrą kartą budėjau prie Radijo ir televizijos komiteto pastato. Šį kartą atvažiavau su žmona ir vaiku. Apie 24 valandą nuvažiavom pasižvalgyti pas greta gyvenančius pažįstamus. Ten ir išgirdom per televiziją, kad puolamas bokštas ir kviečiami žmonės. Iki bokšto nuvažiuoti nespėjau, nes prie TRV komiteto sankryžoje kelią užkirto šaudydami atlekiantys tankai. Mašiną šiaip taip pastačiau vejoje prie tvoros ir nubėgau prie įėjimo į senąjį TVR pastatą. Ten susirinkę žmonės stovėjo ant laiptų ir skandavo “Lietuva”. Tuo metu pasirodė ginkluoti desantininkai su šalmais ir neperšaunamom liemenėm. Šaudydami ir automatų buožėmis mušdami žmones per veidus, prasiskyrė kelią prie durų, bet nesiveržė pro duris, o išdaužė greta esantį langą ir sulindo į vidų. Aplink be perstojo šaudė pabūklai ir tratėjo automatai. Kas ten vyko nesimatė, nes buvo užstatyti autobusai. O prie durų stovintys žmonės kareiviams nesipriešino ir vienintelis ginklas buvo skanduojami žodžiai “Gėda”. Prie išmušto lango atsistojęs kareivis azijato veidu suklykė: “Svoloči, perestreliaju vsech”, ir pradėjo pleškinti į minią ginklu su storu vamzdžiu, nors šaudyti nebuvo jokio reikalo – visa grupė jau buvo sulindusi į pastato vidų. Antras ar trečias šūvis teko man ir išdraskė šlaunis, apdegino drabužius ir veidą, apkurtino. Išneštas prie greitosios pagalbos mašinos dar spėjau pastebėti gulintį vyruką, kuriam darė dirbtinį kvėpavimą, o ligoninės priėmimo skyriuje sutikau dar keletą sužalotų žmonių. Ir visa tai – darbininkų ir valstiečių “gynėjos” darbas. Ką ir nuo ko ji gynė – mąsčiau laukdamas operacijos…
1991 m. sausio 26 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 17
Lapų Nr. 55–56