1991 metų sausio 13 d. naktį, apie 2 val., buvau Konarskio gatvėje prie Radijo ir televizijos komiteto. Atvažiavau su draugais, kai jau šaudymas buvo prasidėjęs. Kai priartėjome prie pastato, lauke tvyrojo rūkas, nuo kurio pradėjo graužti gerklę ir ašaroti akys. Aplinkui sproginėjo, kariškiai šaudė iš automatų. Maniau, kad šaudo tuščiais šoviniais, bet kai kariškiai iššaudavo ant mūsų nuo medžių pradėjo kristi šakos. Tada tikrai supratome, kad šaudoma kovinėmis kulkomis. Kareivių veidai atrodė taip, lyg jie būtų vartoję narkotines medžiagas.
Karinių šarvuočių suskaičiavau ne mažiau kaip penkis. Ypač įsiminė šarvuotis su pritvirtintais garsiakalbiais, iš kurių buvo girdėti šmeižikiški prasimanymai apie Lietuvą, apie tai, kad valdžią į savo rankas ima vadinamasis “nacionalinio gelbėjimo komitetas”.
Kariškiai, puldami žmones, mušė juos ne tik guminėmis lazdomis, bet ir automatų buožėmis. Šalia manęs vienam vyriškiui gumine lazda buvo perskelta galva. Jį mano draugas Jurgilas Petras nuvedė prie greitosios pagalbos mašinos.
Kariškiai daugiausiai puldavo visu būriu, šaukdami kaip laukiniai. Vienos tokios jų atakos metu, sprogus paketui, buvau sužeistas į kairės kojos blauzdą. Pagalba man buvo suteikta I-oje ligoninėje. Kojos blauzdoje buvo įstrigusi skeveldra, kurią, gydytojui paprašius, palikau priėmimo kambaryje.
Ypač baisus, įsimintinas visam gyvenimui vaizdas liko iš to, kai susprogdinus ar pastotę, ar kabelį, dingo šviesa. Tada prasidėjo dar smarkesnis šaudymas. Dangų čaižė trasuojančios kulkos, sproginėjo paketai, klykė žmonės. Tvirtinu, kad kariškiai buvo paveikti psichotropinių medžiagų, nes dirbu gydymo darbo profilaktoriume med. felčeriu. Darbo praktikoje ne kartą teko susitikti su tokių medžiagų paveiktais žmonėmis.
Dar galiu pasakyti, kad baimės jausmo nebuvo, nes tikrai atrodė, kad už mūsų – Lietuva.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 17
Lapų Nr. 51–54