Įžanga į 1991 m. sausio 13-ąją
Išgirdę, kad iškilo grėsmingas pavojus visai Lietuvai ir mūsų Vyriausybei, kad “žudikų komiteto” gaujos numačiusios pulti Vilniuje svarbiausius Lietuvai objektus, mes, druskininkiečiai, kaip ir visa Lietuva, sureagavome į pavojų labai operatyviai. Po savivaldybės atstovų, deputatų ir Sąjūdžio susirinkimo nutarimo prasidėjo Druskininkuose budėjimas ryšių skyriuje ir svarbiausiuose taškuose. Sausio 12-ąją gaisrininkų žarnomis buvo išvaikytas “Jedinstvo” ir “žudikų komiteto” mitingas prie buvusio Lenino paminklo (jis ketino kviesti kariuomenę iš Gožos ar Pariečės).
Nelaukdami atskiro nurodymo ar kvietimo, 1991 m. sausio 10 d., ketvirtadienį, Druskininkų Politkalinių ir tremtinių tarybos iniciatyva 17 val. link Vilniaus jau pajudėjo autobusas su 62 žmonėmis. Nebuvo mums nurodyta nei vieta, nei laikas budėjimui, bet savo iniciatyva pasirinkome Televizijos bokštą. Žmonių čia iš pradžių dar buvo nedaug. Oras buvo labai blogas: lijo, šlapdriba ir pūtė smarkus vėjas, bet žmonių nė kiek nebaugino šios gamtinės sąlygos.
Po 12 val. nakties žmonių daugėjo. Rinkosi vilniečiai. Atvažiavo kauniškiai, Telšiai, Kėdainiai. Žmonės visą laiką šoko, dainavo, klausėmės informacijos per televiziją iš garsintuvo.
Atvažiavo Kėdainių visuomeninio maitinimo mašina (trys žmonės) kartu su direktoriumi – pavalgydino sumuštiniais, bandelėmis, šilta kava. Nešė, valgydino ir vilniečiai. Ačiū visiems.
Taigi nei šaltis, nei nuovargis neslopino žmonių ryžto apginti bokštą. Nuotaika visų buvo kuo geriausia. Visi jautėmės drąsiai ir išbandymo valandą, kai per garsiakalbį pranešė: “Pasiruošti. Kareivių šarvuočiai suka į Televizijos bokšto pusę nuo Pedagoginio instituto”.
Tai buvo tarp 11–01 val. (10–11 d.), gerai neprisimenu. Susikabinome rankomis lyg Baltijos kelyje, o vyrai iš esančių suolų padarė užkardą, manydami, kad teks atremti ne tankus, o tik kareivius. Niekas negalvojo, kad lemiamą valandą beginklius dainuojančius žmones traiškys tankai, kad į mus šaudys tikromis kulkomis. Šito nieks negalvojo, gal todėl žmonės ir buvo ramūs, ir buvo drąsūs, pasitikintys savimi.
Kai pravažiavo dvi kariškos su kareiviais mašinos, minia, susikabinusi rankomis, suglaudusi pečius ėmė skanduoti “Lietuva!” Po kurio laiko keletas tankų pradėjo raižyti prožektoriais dangų. Bet matydami, kad žmonės neišsigando, nesiskirsto, nuvažiavo. Minia juos palydėjo šūksniais: “Lietuva”…
Mes, druskininkiečiai, apsidžiaugėme deputato A.Šimėno pergale ir skubėjome jo pasveikinti. Ir čia pat, tuoj pat. Atrodė, kad vėl ramu. Toliau skambėjo dainos, muzika, sukosi rateliai, iš lūpų veržėsi malda ir t.t.
Vyresnio amžiaus vyrai priminė visiems neprarasti budrumo. Ir ne tik budrumo, bet ir drąsos, nesileisti į ginčus su “provokatoriais”, suprasti situaciją, kad tie tankai ir kariškių mašinos yra žvalgybiniai, kad tai bus paruošiamieji veiksmai puolimui, todėl niekur nebėgti, nesiskirstyti.
6 val. ryto mus pakeitė kitos budinčiųjų grupės. Tankai tą naktį daugiau nesirodė.
Sausio 12 d. (šeštadienį) 9 val. ryto iš Druskininkų prie Televizijos bokšto budėti atvažiavome penkiais autobusais. Vakare du autobusai išvažiavo, o atvažiavo dar keturi su žmonėmis, pasiruošusiais budėti, grumtis su piratais.
Sausio 13-oji
Išmušus laikrodžiui 24 val., žmonės lyg ėmė snūduriuoti iš nuovargio. Bet informacija kartkartėmis primindavo – nesiskirstyti ir daugiau burtis prie bokšto (ypač stipresniems).
Buvo susekti du įtariamieji asmenys, tai civiliškai apsirengę vyriškiai. Jie maišėsi tarp žmonių, klausinėjo, iš kur atvykę, kiek žmonių, kuo atvažiavę ir kada žadame išvažiuoti. Juos sekti, stebėti ir klausytis pokalbio pasiuntėme 12-mečius vaikus. Įtariamieji kalbėjo rusiškai. Pasakę: “Eščio mnogo tut svoločej. Nemnogo padaždiom”, sėdo į milicijos mašiną ir išvažiavo.
Apie 1.30 val. nakties iš garsintuvo vėl priminė, kad naktis nerami ir artėja sunki išbandymo valanda.
Vėl tankai gatvėse. Užimtas Radijo ir televizijos pastatas.
Jaudino jaunimo drąsa, ryžtas. Kažkoks nerimas apėmė po paskutinių E.Bučelytės žodžių: “Mes dar gyvi! Mes dar gyvi!”
Po jų – tyla. Bet ir vėl susitramdėme. Didesnė žmonių dalis buvo sutelkta prie bokšto. Viduje, pirmame aukšte, gintis dar ruošėsi krašto apsaugos vyrai. Jie sakė: “Mes gyvi nepasiduosim!”
Ir perspėjo žmones, kad atakos metu visi pasitrauktume toliau nuo bokšto, nes jie gindamiesi naudos labai smarkią karšto vandens srovę. Be to, kad dūžtantys stiklai nesužeistų žmonių.
Apie 2 val., kai žmonių buvo šiek tiek apmažėję, vėl informavo iš garsintuvo, kad tankai jau artėja prie Viršuliškių. Žmonės sujudo, susikabino ir pasiruošė gintis tuščiomis rankomis. Pirmai užpuolimo atakai.
Tuo momentu, kai pradėjo šaudyti iš visų pusių atsupę kalną tankai, kai tankas, sutraiškęs mašinas ir žmogų prie gatvės įvažiavo į kalną ir sustojo prie bokšto, aš buvau apačioje prie pirmo pastato (skirto ekskursijoms). Pro čia tankai pravažiavę “nuskriejo” prie bokšto. Mes čia dar stovėjome susikabinę rankomis, suglaudę pečius, skanduodami “Lietuva”…
Po kelių minučių, apie 2.10 val., prasivėrė “pragaro anga”. Visu pajėgumu suriaumojo šarvuočiai (tankai), tanketės ar kaip juos pavadinti, sugriaudėjo automatų “muzika”. Prožektoriai raižė dangų, akino žmones, šūviai iš vamzdžių visus apkurtino. Visą plotą aptemdė dujos.
Tai buvo psichologinis spaudimas priversti žmones pasitraukti nuo bokšto. Bet žmonių tai nepaveikė. Ir vėl visi ėmė skanduoti “Lietuva”…
Iš tankų iššoko desantininkai, puolė bokštą ir jį užėmė, nes desantininkai buvo įvesti į bokštą išdaviko Subotino. Apie tai kalbėjo iš bokšto išvaryta darbuotoja. Pavardės nežinau. Ji sakė, kad juos visus išvarė, tik vienai rusei, drebančiai iš baimės darbuotojai, Subotinas paplojęs per petį pasakė: “Liuba, neboisia, idi i spokoino spi. Vsio budet chorošo”.
Ta moteris dar ilgai stovėjo, žiūrėjo į bokštą ir verkė. Apie gynėjus nieko neminėjo.
Taigi žmonės žmogėdras pasitiko šauksmais “Lietuva” dar negalvodami, kad tie tankai traiškys beginklius, dainuojančius žmones, rankose laikančius vėliavas, rožančius ir kryžių.
(Filipinuose maldininkai su kryžiais sulaikė divizijas, o čia šaudė į kryžius, į klūpančius žmones.)
Kai pajutome, kad visos piratų jėgos sutelktos prie bokšto, nuo pirmo pastato žmonių minia siūbtelėjo į viršų prie bokšto. Nuo ten jau ėjo žmonės, paveikti ašarinių dujų, apakinti šviesų ir apkurtinti trenksmo (o gal ir provokatoriai, kurių buvo nemažai). “Neikit, bokštas užimtas. Nuodija ašarinėmis dujomis!” – sakė jie.
Bet žmonės nepakluso. Ėjome pirmyn į kalną, tartum prie Biliūno “Laimės” žiburio. Bokšte dar tratėjo šūviai, dužo stiklai, liejosi vanduo ir kraujas.
Nuo bokšto jau buvo išnešamos pirmos aukos žuvusiųjų ir sužeistųjų. Vyrai nešė ir tanko sutraiškytą mergaitę. Medikų rinkti aukų ir sužeistųjų neleido budeliai. Televizijos bokšte dar naršė desantininkai. Kur dingo krašto bokšto gynėjai, nemačiau. Mačiau šalia stovėdama tik kaip bokšte įsižiebė pamažu iki 13 aukšto šviesos. Aukščiau nedegė. Supratome, kad ten jau šeimininkauja desantininkai. Galvojome, kad virš 13 aukšto dar įsitvirtinę gynėjai. Jie sakė, kad užblokavę kažkur pultą ir ginsis dujomis bei vandens čiurkšlėmis. Apmaudu, kad tokiu momentu jiems trūko ginklų. O gal ir gerai. Išdaužę langus, nusiaubę bokšto pirmą aukštą, desantininkai persimetė į aikštę ir pradėjo šaudyti žmonėms į kojas. Bet žmonės nesitraukė, nors jau daugėjo užmuštų ir sužeistų (šaudė į jaunus vyrus). O mes šaukėme “Lietuva!… Būk laisva” ir kt. pasipiktinimo žodžius: “Fašistai, piratai, žmogžudžiai…”
Svarbiausia, kad po to sunkaus išbandymo, kai jau buvo tankų sutraiškytų žmonių, minioje nekilo panikos, baimės. Budeliai savo žiaurumu neįstengė nustelbti žmonių drąsos, ryžto ir vilties, tikėjimo rytdiena, Laisve. Visi šaukėme, nors ir krauju aptekusiomis širdimis: “Lietuva bus laisva!…”
Kurį laiką tankai stovėjo vietoje, tik sukaliodami vamzdžius įvairiomis kryptimis šaudė ir šviesomis akino žmones. Tuo laiku stovėjau netoli bokšto, t.y. dešinėje pastato, ir kalbėjomės (keturi žmonės) su dviem japonų korespondentais. Priekaištavome dėl laisvojo pasaulio bukumo, aklumo ir kurtumo Pabaltijo atžvilgiu, taip pat Lietuvos ir Vyriausybės atžvilgiu.
“Pasaulis vis dar kurčias ir aklas. Jie negirdi žudomų tautų šauksmo!” – sakėme jiems.
Tolimųjų Rytų atstovai – japonai buvo be galo sujaudinti to, kas vyko jų akivaizdoje.
“Tai baisu! Baisiau negali būti! Mes pasaulyje nesame matę tokio žiaurumo, kad tankais traiškytų beginklius dainuojančius žmones. Mes skelbsime pasauliui apie tai. Skubėsime tuoj pat pranešti apie piktadarybes”, – sakė jie (kalbėjo rusiškai). O žmonės dar vis šaukė “Lietuva!…fašistai…žmogžudžiai…”
Staiga mano bendrakeleivei druskininkietei Janulevičienei Marytei kilo mintis gerumu paveikti žmogžudžius. Ji, laikydama rankose rožančių, atsiklaupė prieš tanką ir iškėlė jį virš galvos, manydama sugraudinti budelį. Bet tankisto atsakas buvo greitas – šūvis į klūpančią moterį. Apakino šviesa ir paleido dujas. Ji liko gyva.
Iš tanketės išsiveržusi oro banga mus visus partrenkė ir priplojo prie žemės. Nuo galvų nusirito kepurės (daug kas jų ir nesurado). Žmonės, apakinti šviesų, apkurtinti garso, apgaubti dujų migla, keliaklupsčiais kėlėsi ir kėlė vieni kitus nuo žemės. Kai kuriems trūko ausų būgneliai.
Tik staiga pamatėme, kad tankas važiuoja tiesiai į mus. Pasitraukėme į šalį ir prigludome prie statinio sienos. Iš kairės, pasieniu, jau šliaužė kitas tankas. Žmonės pabiro į visą bokšto aikštės plotą, nes ten apsisaugoti galimybės nebuvo.
Tuo pat laiku sujudo visi tankai ir pradėjo visu, neapsakomu greičiu manevruoti visame plote, lenktyniaudami vieni su kitais. Vieni prieš kitus ir besisukdami ratu vietoje, staigiai nerdami į tą pusę, kurioje stovėjo daugiau susibūrusių žmonių. Situacija buvo labai komplikuota, nes žmonės bėgiojo tarp tankų, bijodami pargriauti vieni kitus, be to, šalimais šaudė iš automatų. Leido bėgti tik viena kryptimi, link žemutinio pastato. Ir nuo kalno, nuo bokšto vijo žmones ne kareiviai, bet tankai. Be to, žmonės bėgdami rinko ir nešė ant rankų sužeistuosius, žuvusius, negalvodami nieko apie save. Medikų neleido.
Siutino budelius žmonių drąsa. Jie matė, kad žmonės nesutriko, nepanikuoja, bet gelbsti vieni kitus. Aš nežinau, kokia vidinė jėga stiprino žmones, patekusius į tą baisųjį pragarą. Manome, nieks (kiek pati jaučiu) tuo momentu negalvojo apie mirtį, nors ji buvo čia pat šalia mūsų. Mes, ten esantys, nežinojome, kuriam bus lemta suklupti po tanko vikšrais ar parkristi nuo automato kulkos, nes visą laiką pabūklų vamzdžiai buvo atsukti į beginklius žmones ir darbavosi be jokio gailesčio.
Tuo laiku jau buvo aišku, kad šaudo tikromis kulkomis, bet žmonės dar vis stoviniavo greta bokšto, atrodo, norėjosi jį apkabinti ir išnešti iš ten kartu. Sunku buvo jį palikti žmogžudžiams, tironams. Žinojome, kad nusiaubs piratai kartu su Jarmalavičiaus, Burokevičiaus, Naudžiūno klika: tai vagių, tarakonų, žmogžudžių gauja. (Pastaba: Burokevičius – alytiškis, stribų šeimos. Jis prie Nemunaičio sudeginęs penkias sodybas. Dalyvavęs Klepočių tragedijoje su NGB tardytoju Gulbinu).
Ir po ilgos dviejų valandų nelygios kovos traukėmės nuo bokšto, palikdami jį lyg įkaitą žvėrims draskyti. Žmonės pabiro tarp važiuojančių tankų, pasimetė vieni su kitais. Dalis žmonių, kartu ir aš po šūvio į klūpančią moterį (ji liko gyva – tik oro banga nubloškė) atsidūrėme prie pastato (netoli bokšto) sienos. Staiga iš kairės statinio pasieniu šliaužė tankas. Į ten traukėmės visi. Pakliuvome tarp tankų. Kiekvienas ieškojo būdų, kaip išlikti gyvam. Aš pasitraukiau į šalį ir pastebėjau, kad iš dešinės visu greičiu į mane lekia tankas. Žingtelėjau į kairę, o čia jau riaumojo kita pabaisa. Bėgau pirmyn ir apakinta prožektorių šviesos, dujų ir apkurtinta oro bangos iš iššauto vamzdžio atsirėmiau į desantininko automatą. Surikęs “kuda!” stūmė automato buože į pilvą.
Kiek kairiau už kareivių užnugario, kur nebuvo tankų, bėgo trys vyrai. Vienas vyriškis buvo nušautas, tik nemačiau, ar jis buvo išneštas, ar liko ten pat , t.y. dešinėje pastato pusėje (žiūrint iš apačios nuo Sudervės gatvės).
Atstumta kareivio automato patekau į riaumojančių tankų sūkurį. Prieš mane iš dešinės visu greičiu artėjo tankas, o iš kairės kitas tankas. Prasilenkdama pro juos, pamačiau, kaip prieš riaumojantį tanką suklupo žmogus. Baimės apimta tik surikau “jau po tanku” ir, suspaudusi galvą rankomis, bėgau toliau. Kas su juo atsitiko toliau – nežinau… neatsigręžiau, nes nebuvo laiko, jau kiti tankai važiavo į mano pusę. Tarp jų vis sukaliojosi, gelbėjosi žmonės. Vienas vyriškis, bėgdamas susidūrė su tanku ir užšoko ant jo priekio, bet staiga nuslydo ir kito kariškio buvo nušautas į pilvą.
Verždamasi iš tankų apsupties, artinausi prie nugriautos tvoros, ant kurios jau stovėjo daug išsivadavusių iš mirties nagų žmonių. Vienas tankas buvo maždaug 0,5 metro nuotoliu nuo manęs. Akimirką šoktelėjau į kairę ant nugriautos tvoros ir suklupau po stovinčiųjų kojomis. Dešine ranka traukdama koją, kad nepatektų po tanku. Likau gyva! Vyrai greit pakėlė. Pajutau skausmą dešiniame petyje. Kol kas rentgenas nedarytas, traumos sudėtingumo nežinau. Kol kas ir skausmas neišnykęs, ranka nedarbinga. Manau, gal pasekmių neliks. Tai niekis, palyginti su tais, kurie ir žuvę, atmerktomis akimis dar žvelgė į tamsų nakties dangų, į žvėris ir liko atmerktomis akimis, užgesusia širdimi žiūrėti į Laisvę. Jie žuvo, kad mes būtume laisvi.
Apie 4 val., o gal ir vėliau, kai visi žmonės buvo išvyti nuo bokšto, tankai dar ilgai važinėjo po visą plotą prie bokšto ir aplink jį, šaudydami, akindami šviesomis ir dusindami dujomis. (Visą laiką buvome šalikais užsidengę burnas.)
Kai bokštas buvo “išvaduotas” per garsintuvą kalbėjo lietuviškai (manome, Burokevičius ar Jarmalavičius, iš balso žmonės spėjo): “Brangūs broliai ir seserys, mes esame tokie patys darbininkai (ar tai darbo kaip ir jūs žmonės). Eikite ramūs į namus pas tėvus, vaikus ir t.t. ir ilsėkitės…”
Žmonės ėmė šaukti, rėkti, skanduoti, švilpti. Neklausėme jo kalbos. Sustojo milicija pakraščiuose ir kareiviai prie užimto bokšto. Iki 5 val. tankai darbavosi. Darbavosi ir desantininkai. Reikia manyti, kad ne vieno žuvusiojo kaulai, sutraiškyti tankų, liko įspausti į žemę.
Ryte, po 5 val., mes nuėjome į Sudervės gatvę ieškoti žvakių pas ponią Latėnienę. Ten išklausėme radijo pranešimų apie tragediją Lietuvoje, žinių iš užsienio. Užsienis jau buvo supažindintas su Lietuvos tragedija.
8.15 val. vėl grįžome prie Televizijos bokšto. Buvo nužymėta “zapretnaja zona” (draudžiama zona). Žmonių buvo dar daug. Vyko pokalbiai su milicijos darbuotojais (manome, Burokevičiaus). Kareiviai į klausimus neatsakinėjo. Jie buvo susigūžę, nedrąsūs, sutrikę.
Keletas kareivių atsinešė grėblius ir ėmė lyginti žemę (matėme – maskavo kraujo dėmes). Buvo ir žurnalistų – užsieniečių. Jiems neleido fotografuoti. Vienam parodžiau tą momentą ir prašiau užfiksuoti. Paėmusi už parankės žurnalistą nuvedžiau į tą pusę, kur darbavosi kareiviai. Prisiglaudęs už žmonių, slapta, manau šį kadrą nufotografavo.
Prieš atvykstant Maskvos komisijai apie 10 val. vėl pasigirdo balsas lietuviškai (žmonės spėliojo, Jarmalavičiaus ar Burokevičiaus). “Prašome visus išsiskirstyti, nes priimtas nutarimas, uždraudžiantis mitinguoti ir būriuotis į grupes ne daugiau kaip po penkis žmones. Nuo 22 val.iki 6 val. ryto – komendanto valanda. Jeigu nenueisite, bus panaudota karinė technika. Bus šaudoma”, – kalbėjo slibinas.
Po jo tuos žodžius pakartojo karininkas (nedidelio ūgio, neaukštas, toks kresnas, jį mačiau ir prie Spaudos rūmų) rusų kalba: “Jesli nerazaidiotes, budem streliat…”
Paklausėme ten stovinčių milicininkų, ar gali tai padaryti – jie pasakė, kad taip, gali.
Tai pasakęs, karininkas vėl nuėjo prie suniokoto, apdaužyto, nusiaubto bokšto, nes ten tikriausiai budėjo “žmogžudžių komitetas” (prieš tai iš jų kažkas kalbėjo lietuviškai). Tuo laiku atėjo žuvusiojo motina ir atsiklaupusi prašė leisti padėti gėlių žuvusiojo sūnaus atminimui, bet nei karininkas, nei kariai neleido. Padėjusi gėles prie ženklo “Draudžiama zona”, ji vėl atsiklaupė, uždegė žvakes ir kalbėjo kareiviams: “Kalbu į visus, nes nežinau, kuris taip pasielgėte… Kareivi, kuris susitepęs rankas ir sąžinę mano sūnaus krauju, noriu tau priminti, kad kai kariavo tavo tėvas II pasaulinio karo metu, aš gal maitinau jį, tavo tėvą, iš savo rankų, saugojau jį nuo mirties, o tu nužudei mano vienintelę sūnų. Ačiū tau, bet neužmiršk, kad likimas ir tau grąžins skolą. Atlygins tiek, kiek užsitarnavai”.
Netrukus didelį gyvų gėlių vainiką atnešė žuvusiųjų atminimui kita moteris ir padėjo ten pat, prie draudžiamo ženklo. Degė žvakės ir prie I pastato, prie kurio daugiausiai glaudėmės nuo žvarbaus vėjo budėjimo valandomis. Manau, prie jo glaudėsi ir tie, kurie žuvo, tie, kurie tikėjosi ir tą vakarą, kaip ir mes, likusieji gyvi, sugrįžti laimingi į namus. Deja! Pikto žmogaus rankos nužudė juos, pastojo kelią į namus. Šešiolikmečiai, septyniolikmečiai vėl pakartojo erškėčiuotą tą patį sunkų, į Laisvę vedantį kelią kaip ir 1946–1951 metais. Jie sudegė ant tėvynės Aukuro dėl Laisvės. Šlovė Jiems!
Po to karininkas vėl pakartojo įsakymą ir liepė skirstytis. Po trijų valandų atidengs ugnį. Šaudys be įspėjimo. Žmonės nesiskirstė. Dar liko daug žmonių gedėti čia.
11 val. aš išvažiavau į I traumatologinę ligoninę pasitikrinti dėl traumos, bet, pamačiusi nelaiminguosius, sužeistus, pasitenkinau vien tik pasimatymu su gydytojais. Mačiau, kad gydytojai buvo išvargę.
Man esant I ligoninėje atėjo žurnalistas, kalbantis rusiškai, ir paprašė suteikti žinių apie Švedo sužeistuosius. Bet gydytojai atsisakė. Apie tai gali pasakyti tik vyr.gydytojas. Žurnalistas bėgte nubėgo koridoriumi pas vyr.gydytoją. Kokį atsakymą gavo, nežinau. (Prašome pasitikslinti apie tai vyr.gydytojo ir kitų gydytojų, budėjusių sausio 13 d. apie 13–14 val.)
Bendri papildymai
Sausio 12 d. apie 15 val. iš vykusio pokalbio su kareiviais prie užimtų Spaudos rūmų.
Klausimas vienam iš jų:
– Ar labai patenkintas tuo, kokią vykdai užduotį dabar?
Atsakymas:
– Ne.
– Iš kur esi?
– Iš Ukrainos.
– Tai negi šaudysi į žmones, jeigu tau įsakys! Juk tavo tauta irgi kenčia?
– Ne. Šaudysiu į viršų.
Klausimas antrajam kareiviui:
– Ar labai laimingas tuo, ką dabar vykdote?
Atsakymas:
– Ne. Aš jau greit namo važiuosiu. Laukiu, kad greičiau.
Trečiasis nieko neatsakė. Tylėjo. Aš jam sakau:
– Jūs sėdite čia sulyti ant tankų, nevalgę, nesiprausę, o jūsų karininkai sėdi ten kabinetuose šiltai ir gurkšnoja kavą, degtinę. Jūs kaip šunyčiai laikomi, o jie iš jūsų tyčiojasi ir veja, kad šaudytute nekaltus žmones.
Tuo laiku atėjo prie bokšto jau minėtas karininkas ir liepė pasitraukti nuo tankų. Antrasis, ištinusiu nuo degtinės ir vyno veidu, išpurtusiomis akimis liepė neprovokuoti kareivių ir kuo greičiau pasitraukti.
Kadangi nebuvo ten tikslo jau stovėti, vėl sugrįžau prie bokšto. (Kai kurie kadrai buvo užfiksuoti iš šio pokalbio, matėme televizijos laidoje.) Tiesa, vienas vyriškis, pasitraukus karininkui, ant tanko priklijavo didelę etiketę SU ir nuėjo pasakęs: “Tegu visi žino budelius!”
Bet kareivis tylėjo. Klausėme, kur dar važiuos, ką dar darys, tylėjo ir dairėsi į šalis. Matėsi, kad bijo kitų kareivių.
Ten bestovint vienas vyriškis (kuris vežiojo kareiviams duoną) prasitarė, kad karininkas sakęs, jog bokštą ir Vyriausybę puls kartu – visa jėga, “šturmu”. Šiandien , t.y. sausio 12 d., po pietų, tik nenurodė tikros valandos. Atseit kol kas ir karininkas nežino.
Mergaitei iš Telšių prie bokšto buvo peršauta striukė prie peties, bet ji nepaliesta ir nesužeista. Liko gyva.
Sausio 13 d. 10 val. atėjusi moteris rusė prie bokšto gėdino kareivius, kad jie praliejo nekaltų žmonių kraują ir padarė dar vieną gėdą tarybinei kariuomenei. Jie žudikai, ne kariai! Ir ji niekada nenorėtų, kad jos anūkai tarnautų tokioje kariuomenėje. “Aš nenoriu būt rusė, man gėda”, – sakė ji milicijai, kareiviams ir karininkui.
Aš nemačiau, bet ten kalbėjo žmonės, kad jie tikrai matė išvežančius žuvusius. Juk ryte prie mūsų kojų atnešė ir numetė sužeistą mergaitę, o ji visą naktį ten kankinosi. Kodėl jie neleido pasiimti jos vakare? Kodėl neleido greitosios medikų apžiūrėti visą plotą apie bokštą, kur tikrai buvo likę sužeistųjų ir bėgdami nespėjo jų pasiimti, išnešti.
Pro langą maišuose galėjo išmesti ir gyvus gynėjus, juk jų ten buvo ne keturi, o daug. Mes tai matėm. Iš ten jie neišėjo.
Lietuva – tai vienintelis žemės kampelis pasaulyje, kurio mes niekada neatsižadėsime ir jos neparduosime. Šiame žemės lopinėlyje turbūt nėra nė vienos žemės pėdos, neaplaistytos krauju. Galbūt todėl ji šventa ir brangi kiekvienam lietuviui, kuris ją gina ir brangina.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 17
Lapų Nr. 18–37