Aš nežinau, ar bus svarbu tai, ką aš mačiau ir pergyvenau.
Š.m. sausio 12 d. prie bokšto nuvažiavome visa šeima (aš, vyras ir dar neturinti trejų metų dukrelė). Žmonių apie 13 val. buvo daug. Ten sutikau savo motiną, tėvą ir seserį. Plevėsavo žmonių rankose trispalvė, kas klausėsi televizijos, radijo žinių, kas dainavo. Daug kas buvo atsivedę vaikų, ypač mažų.
Kai atvažiavau po pietų, apie 16 val., žmonių jau buvo mažiau, nes pabjuro oras, lijo. Tačiau tie, kurie buvo, dainavo, kas vaišinosi arbata, sumuštiniais, pyragaičiais, tortais, sriuba. Visur buvo rimtis, žmonės dainavo, koncertą surengė “Lietuvos” ansamblis. Tuokart prie Televizijos bokšto išbuvau iki 20 val., nes skubėjau namo pamaitinti ir pamigdyti dukros. Su seserim nusprendėm prie Televizijos bokšto budėti per naktį. Vyras mus atvežė su mašina 13 d. apie 1 val. Toliau pasakosiu tik nuo savęs.
Apačioje, prie administracijos pastatų, kaip ir dieną buvo žmonių. Jie dainavo, bet šį kartą girdėjosi daugiau jaunimo balsų. Gatvėje buvo paruoštos užstatyti kelią smėlį barstančios mašinos, viena “KamAZ” (tokia didelė, nes šiaip jų markių neskiriu). Už administracinio pastato, gatvėje, stovėjo viena smėlį barstanti mašina (jos visos buvo pripiltos smėlio) ir kelios lengvosios mašinos. Tada kažkaip pagalvojau, kad silpnai užbarikaduotas šonas. Apačioje prie administracinio pastato žmonės kūreno ir šildėsi prie laužo.
Laužų buvo aplink visą bokšto teritoriją (turiu omenyje iki tvoros iš vidaus pusės). Nuėjau prie pat bokšto. Kur buvo televizorius, daugiau būriavosi pagyvenę žmonės. Einant nuo tos vietos laikrodžio rodyklės kryptimi jaunimas (moksleiviai, studentai) buvo suruošę kaip diskoteką. Jų buvo nemažai, nes tą vietą reikėjo apeiti per žolyną, toliau linksminosi studentai: vienas sėdėjo ir grojo armonika, o kelios poros (negaliu teigti, kad visos – vaikinas ir mergina, buvo susikabinusios ir merginos) šoko liaudiškus šokius. Taip palengva apėjau triskart apie bokštą. Antrą ratą einant pažvelgiau į laikrodį, jis rodė, rodos, 1.30 ar 1.35 val., dabar sunku prisiminti. Tik iš pat pradžių priėjusi prie bokšto viduje pastebėjau du susijaudinusius, pirmyn atgal vaikščiojančius gynėjus. Vienas iš jų pasirodė pažįstamas, bet priėjusi arčiau pamačiau, kad tai labai jauni vaikinukai.
Paskutinį (trečiąjį) ratą beeinant grojo diskotekoje Mamontovo dainą apie laivą, tad klausiausi šių žodžių ir pasakiau seseriai, kad jie šiuo metu atitinka tikrovę, t.y. mūsų siekius, kodėl esame prie Televizijos bokšto.
Apėjusios tris ratus apie bokštą nusprendėme pereiti gatvę, nes, kaip sakėme, iki pat ryto laiko daug, kad vėl sugrįžti prie pat bokšto.
Ta aikštė, t.y. buvęs žolynas, buvo žmonių ištryptas, purvynas, nes tiek laiko lyta, tad galima laisvai einant pargriūti. Aš jau net ir neskubėdama vos neišsitiesiau. Kai tik nusileidome prie administracinio pastato, išgirdome per radiją iš pastato, kad važiuoja tankai ir kad reikia daugiau burtis prie bokšto. Pamačiau, kaip dalis žmonių nubėgo į viršų, kiti stovėjo apačioje prie administracinio pastato.
Išgirdę signalą, kad važiuoja tankai, vairuotojai užblokavo gatvę (nuo tilto) smėlį barstančiomis mašinomis, kai kas statė savo mašinas (lengvąsias). Aš stovėjau prie administracinio pastato. Išgirdau baisų ūžesį tankų ir šarvuočių, kurie važiavo nuo tilto pusės. Kai pasirodė tankai, žmonės pradėjo šaukti. Vieni buvo išsirikiavę prie tvoros iš vidinės pusės (čia ant kalno). Su seserim nusprendėm prieiti arčiau, t.y. išėjom į gatvę, prie pirmos smėlį barstančios mašinos (nuo mūsų pusės). Išgirdau, kaip kariškai pradėjo šaukti, kad atlaisvintų kelią. Bet nė vienas nesiruošė trauktis. Galvojau, kad kareiviai, pamatę tokią užtvarą ir tiek žmonių, išvažiuos, tačiau tada tankas atsuko savo vamzdį į žmones (stovėjusius prie tvoros), pradėjo šaudyti. Iššovė kartą: pabiro namo langai. Žmonės pradėjo šaukti. Vėl iššovė, vėl pabiro langai, bet žmonės nesitraukė nuo tvoros ir šaukė, kai iššovė trečią kartą, žmonės pradėjo skanduoti “Lietuva”. Tą minutę labai norėjau, kad tankai nuvažiuotų, nes mačiau, kad tankų vamzdžiai nutaikyti į žmones. Aš verkiau ir vis sakiau, jie šaudo į žmones. Tačiau mano noras neišsipildė. Kariškiai paleido kažkokius dūmus. Jie buvo labai tiršti ir kažkuo keistai dvokė. Vėjas, kaip tyčia, nešė juos į žmonių pusę, ypač į stovėjusių kalne. Per administracijos garsiakalbį išgirdau, kaip pasakė, kad šaudo iš tuščių ir kad žmonės nebijotų, nes tai ne ašarinės dujos. Kai pažvelgiau vėl į kalną, ta pati žmonių gyvatvorė tebestovėjo savo vietoje. Tada prasidėjo karuselė: leido 2–3 kartus dūmus ir pradėjo šaudyti iš tankų. Po kiekvieno šūvio biro langai. Pamačiau, kad desantininkai palypėję į kalną, pagalvojau, kad lips per tvorą ir daužys žmones. O kai pažiūrėjau į bokštą, jame kryžiavosi tankų šviesos, vis lydėjo šūviai. Iš nugaros išgirdau žmonių šūksnius, kad tankai važiuoja iš administracinio pastato pusės. Pamačiau prie pastato žmonių krūvoje tanką. Iš ten pasigirdo trenksmas, vėl pažiro langai. Prabėgantis žmogus pasakė, kad yra persirengusių. Supratau, reikia būti atsargiems. Tas tankas, nuo administracinio pastato, pradėjo veikti psichologiškai. Nutaikė šviesą tiesiai į 9 aukšto buto langą. Palaikė šviesą keletą sekundžių, nuleido ją į šalia stovinčio penkiaaukščio laiptinę, kur palengva šviesa leidosi iki pirmo aukšto apšviesdama, kas dedasi prie įėjimo. Kaip tik prie to įėjimo kažkas filmavo ir ėmė interviu. Kol spoksojau į tas šviesas, išgirdau baisų tankų ir šarvuočių riaumojimą, išgirdau automatų tratėjimą. Pažvelgiau į kalną ir pamačiau keistą vaizdą. Geležinės tvoros dalis išversta, žmonės bėgioja, o garsas – lyg maišėsi žemė ir dangus po tankų ir šarvuočių ratais. Tada išgirdau, kad iš automatų pradėjo šaudyti ir apačioje (nuo to tanko, kuris stovėjo prie administracinio pastato).
Vienas bėgantis žmogus riktelėjo, kad šaudo ir gaudo. Tą pat minutę pamačiau, kaip į šalia stovinčią greitosios pagalbos mašiną sodino žmogų, ir išgirdau – peršauta ranka.
Tada nieko negalvodama čiupau seserį už rankos ir pasileidom bėgti. Bėgo nemažai žmonių. Kai išbėgom į gatvę, pamačiau, kad daug pristatyta mašinų, bet vis girdėjosi automatų tratėjimas. Prieš išeinant prie Televizijos bokšto dukrelė per miegus prašė: mamyte, neik. Pagauta tos minties nepajutau, kaip atsidūriau prie gaisrinės. Nuo tilto pajudėjo kariška mašina kietu stogu ir išgirdau automato tratėjimą. Nežinau, kuo šaudė.
Ieškojom telefono, kad paskambintume tėvams, jog gyvos. Kai nuo “Vaivorykštės” parduotuvės skambinom, prie bokšto vis šaudė iš tankų ir automatų, tiesiog be perstojo. Greitosios pagalbos mašinos vis zujo.
Namuose sužinojau, kad tėvai išvažiavo ieškoti mūsų ir laukia su mašina prie “Lazdynų” parduotuvės. Nubėgom ten. Radom mašinoje tėvą, prie mašinos stovėjo vyriškis, ką tik nuo bokšto grįžęs. Jis sakė labai apkvaitintas tankų šūvių, kad kai atsipeikėjo, pamatė aplink šaudančius kareivius.
Mamos nebuvo. Ji nubėgo ieškoti mūsų prie bokšto. Teko grįžti atgal, tik šį kartą tiesiai ant kalno. Kai užlipome ant kalno pamačiau, kad tankai išsidėstę ties tvora. Žmonės grupelėmis stovėjo priešais tankus. Kareiviai sėdėjo ant tankų. Bet vis girdėjosi ir matėsi, kaip skrido kulkos. Kartais patekdavau į tankų šviesą. Mamos ant kalno neradau. Žmonės vėl stovėjo gyva tvora ant kalno palei kraštą. Iš ten pamačiau, kad prie administracinio pastato daug greitųjų pagalbos mašinų ir labai daug žmonių.
O prie tilto žmonių linija, gal kokių 5 metrų pločio, laikė tanką, t.y. neleido jam važiuoti. Kartais tankas pradėdavo sukti savo vamzdį ir taip sustojo ties žmonių grupele (apie 10 žmonių), kurie stovėjo ant kalnelio prie pušų darant posūkį važiuojant per tiltą. Tankas nukreipė į juos šviesą, bet žmonės stovėjo ir ne kiek nepasitraukė. Kol stovėjau ant kalno, girdėjau, kaip žmonės šaukė rusiškai ir lietuviškai “žmogžudžiai”, “fašistai”. Ir paskui pasigirdo gelbėjimo komiteto balsas, garsas sklido nuo bokšto: “Broliai ir seserys!” Tai buvo pirmieji kreipinio žodžiai lietuvių ir rusų kalbomis. Dabar aš tiksliai to teksto nepamenu, bet galiu paminėti kelias jo nuotrupas: “Skirstykitės namo, jūsų laukia tėveliai ir vaikai”. Dar paminėjo “buvęs Parlamentas”, bet tiksliai nepamenu, kas ėjo toliau. Kai žmonės išgirdo “buvęs Parlamentas”, visi sunerimo, ar iš tikrųjų paimtas Parlamentas. Žmonės puolė važiuoti tenai. Mes nežinojom, kad jau užgrobti Radijo ir televizijos komiteto rūmai. Išgirdę tokį pranešimą, žmonės pradėjo kalbėti apie politinį streiką.
Tada nuo kalno pamačiau einančią gatve savo mamą. Sesuo nusileido tiesiai. Aš paėjau iki kalno galo ir taip pat nusileidau. Tankas buvo jau nuvažiavęs. Nepraėjo nė 5 minučių, kaip tankas pradėjo žmones vėl šluoti nuo kalno. Važiavo tiesiai ant žmonių, nes jie vos spėdavo atšokti ir ristis nuo kalno žemyn į gatvę. Nepamirškit, kad buvo slidu. Kartu su tankais pradėjo eiti kareiviai su automatais ir dar šaudyti į tuos, kas nenorėjo nulipti. Vienas vyrukas su žmona ar mergina, negaliu pasakyti, ilgai pasakojo kareiviui kažką. Nes tai mačiau nuo gatvės. Kareivis jį stūmė, bet vyriškis vėl jam kažką aiškino. Moteris prašė nesiderėti. Tai jie ir nulipo nuo kalno. Tačiau kariškiams reikėjo nuvyti visus žmones nuo kalno į gatvę. Jie leidosi apačion ir stumdė žmones. Dar kartą driokstelėjo tanko šūvis. Po kurio laiko gatve pravažiavo visu greičiu du šarvuočiai. Vieni žmonės pradėjo bėgti per gatvę į kitą jos pusę. Mūsų policija puolė stabdyti žmones. Žmonės sakė, kad reikia užsirašyti visų šarvuočių numerius. Aš galvojau atsiminsiu, nes turiu neblogą atmintį, bet, deja, negaliu atsiminti skaičių. Tik pamenu, kad 2x0 ir 2x2. Vietoj x turi būti 5 arba 8. Tada per radiją, kurią turėjo žmonės, sužinojom, kad Parlamentas neužgrobtas, ir pasidarė lengviau. Žmonės kvietė nesiskirstyti, nes reikia stebėti, kada išveš likusius žmones – gyvus ar mirusius. Viena moteris puolė kopti į kalną, kareiviai iš karto atstatė automatus, bet kai pamatė, kad puola ją stabdyti policija, nieko nedarė. Moteris šaukė, kad bokšte yra jos vyras ir sūnus. Kai priėjau prie kitos žmonių grupės, moteris pradėjo šaukti kitai, kad ta meluojanti ir yra jedinstveninkė. Ir išties ji dingo iš minios.
Žmonės su trispalve vėliava stovėjo ant laiptų. O priešais juos kareivių virtinė su atsuktais automatais. Tada priešais kareivius atsistojo policijos žmonės. Žmonės vėl dainavo dainas, tokias kaip “Paduok, sesute, kardą”. Taip bestovint pamatėme, tai buvo apie 6 val. ryto, kaip kareiviai su karininku pradėjo naršyti po kambarius, sklaidyti kažkokius popierius administraciniame pastate. Tuo pat metu aš, sesuo ir mama nusprendėme eiti namo. Ant kalno, ties ta vieta, kur kryžkelėje stovėjo tankas, buvo du tankai ir apie 20 kareivių. Koks dešimtis pradėjo bėgti į kalno gilumą. Pamačiau, kad atsivedė porą vaikinų prie likusių stovėti kareivių. Mačiau, kaip vienam buvo užlaužtos rankos, kitas jį apieškojo ir pradėjo mušti.
Mamai pasakiau, kad muša vaikinus. Mama pradėjo šaukti ant tų kareivių, kam muša žmogų. Kareiviai sutriko ir atsuko automatus į mūsų pusę. Pasakiau mamai, kad lietuviškai jie nesupranta. Mama pakartojo tai rusiškai. Ir, mūsų nustebimui, tuos du vaikinus paleido, vieną iš jų pastūmė nuo kalno.
Kryžkelėje stovėjo du policijos darbuotojai. Jiems papriekaištavome, kodėl nieko nedaro, bet sulaukėme atsakymo, kad jie bejėgiai. Štai tokius vaizdus mačiau 1991 m. sausio 13 d. naktį (t.y. ankstų rytą) nuo 1 val. iki 6 val.
Man ir dabar prieš akis stovi ta gyva žmonių tvora. Į ją šaudo, o ji stovi. Į ją šaudo, o jis vis tiek stovi. Aš stebiuosi tokia žmonių, kurie galėjo stovėti tiesiai po tankų vamzdžiais ir vikšrais, prieš į juos atsuktus automatus, drąsa.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 17
Lapų Nr. 4–13