Naktį iš 12-osios į 13-ąją po ilgo budėjimo prie mūsų saugomų objektų buvau prigulęs truputį pamiegoti, tačiau pažadino galingi šūviai. Tikslaus laiko nepamenu, bet, rodos, dar nebuvo 2 val. Puoliau prie lango. Girdėjosi šūvių serijos, susiliejančios į nenutrūkstamą šūvių sriautą. Matėsi šviečiamųjų kulkų spiečius, kylantis iš Konarskio gatvės į viršų, maždaug Savanorių prospekto kryptimi. Puoliau rengtis, šokau į mašiną ir nedelsdamas nuvažiavau prie Radijo ir televizijos komiteto. Konarskio gatvė buvo pilna žmonių, karinės technikos ir kareivių. (Aš atėjau iš Žemaitės gatvės pusės.) Kareiviai švaistėsi šūviais, gąsdindami žmones. Daugelis šaudė tiesiog į žmones. Supratau, kad dauguma jų šaudė tuščiais užtaisais. Mačiau daugelį žmonių griebiant rankomis sau už galvos. Ant kai kurių veidų, smilkinių matėsi kraujo srovelės. Tikriausiai juos sužeidė smulkios šūvių skeveldros.
Aš pamažu artėjau prie senojo komiteto pastato. Dalis išgąsdintų žmonių traukėsi, kiti pamažu artėjo. Priartėjau ir aš. Iki artimiausių kareivių, esančių vidury gatvės, liko mažiau nei dešimt metrų. Arčiau artėti buvo pavojinga. Prieš pastatą buvo sustatyti autobusai, pro jų tarpus kareiviai kaišiojo automatus. Vidury gatvės stovėjo šarvuočiai ir šaudė kareiviai. Netoliese iš priekio pro kareivius atbėgo mergaitė ir persigandusi pasakojo, kad ten, toliau, nušovė (o gal sužeidė) jos draugę, o kareiviai už kojų ją numetė į pasienį. Žmonės puolė ta kryptimi, tačiau kareiviai pastojo kelią automatais. Žmonės sustojo, tačiau paklaikusi mergaitė vis tiek nubėgo ta kryptimi.
Nuo Žemaitės gatvės pusės atvažiavo dar vienas šarvuotis, norėdamas praskirti vidury gatvės esančius žmones. Keletas vaikinų ir pora merginų atsistojo prieš artėjantį šarvuotį pasiryžę nesitraukti, pastarasis padidino greitį. Kraštiniai jaunuoliai spėjo atšokti į šalis. Vidurinysis, matėsi, kad nespės. Šitai suprato ir pats jaunuolis. Jis paskutiniu momentu šoko ant šarvuočio ir jam tai pavyko. Perlipo per šarvuotį ir nušoko užpakaly. Šarvuotis staiga sustojo ir metėsi atbulas, akivaizdžiai norėdamas sutraiškyti jaunuolį. Tačiau jaunuolis spėjo, kad ir klupdamas, pasprukti. Kareiviai laidė ne tik šūvius, bet ir paklaikusius žvilgsnius. Jų veido išraiška buvo klaiki. Nepasakyčiau, kad girta, bet tikrai nenormali. Manyčiau, kad paveikti narkotikų ar ko nors panašaus. Vienas kareivis numetė dūminį įtaisą tarp žmonių, tačiau “efektas” buvo menkas. Dalis žmonių vis tiek nesitraukė. Tada kitas kareivis metė į artimiausius žmones (visai arti) sprogstamąjį paketą. Nepastebėjau gerai, kaip ten buvo, bet paketas sprogo ar tai jaunuolio rankoje, sugavusioje paketą, ar dar belekiantis ore prie pat jo ir jam, atrodo, suplėšė plaštaką. Jaunuolis po trumpos akimirkos pradėjo blaškytis ir šaukti. Žmonės stengėsi jam padėti, tačiau kurį laiką nepajėgė jo sutvardyti. Krito ant žemės, blaškėsi, vaitojo…Nuo kryžkelės artėjo greitoji pagalba, tačiau jai kelią pastojo šarvuotis. Žmonės turėjo nukentėjusįjį nešti nemažą nuotolį.
Konarskio-Žemaitės kryžkelės viduryje atsirado dar vienas sunkusis tankas. Atsukęs vamzdį į Konarskio gatvę, iššovė. Džeržgėdami pasipylė daugiaaukščių namų langų stiklai. Tokių šūvių buvo keli. Šovė ir į Žemaitės gatvę, kur žmonių beveik nebuvo, tik išbyrėjo paskutiniai dar likę sveiki langų stiklai.
Vienu metu mačiau, kaip šarvuočiai važiuodami Konarskio gatve užkabinėjo stovinčias daugiau išsikišusias nuo šaligatvio lengvąsias mašinas ir jas traiškė tikrąja šio žodžio prasme.
Visą tą laiką galingas prožektorius švietė į viršų, į daugiaaukščius namus ir į žmones. Noriu pabrėžti, kad žmonės visą tą laiką buvo ramūs, kiek tai leidžia situacija, sąmyšio nebuvo ir kareivių nepuolė. Tik intensyvesniais momentais šaukė: “Lietuva! Lietuva!”
Kai pamačiau, kad čia jau baigta… nuėjau prie mašinos, įsėdau ir pamačiau, kad priekinis stiklas visas sueižėjęs nuo tanko šūvių, nors ji stovėjo maždaug 30 m nuo kryžkelės.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 16
Lapų Nr. 52–55