Tanko šūviai mūsų šeimą pažadino apie 1.20 val. Atsikėlę pamatėme, kad Sudervės gatvėje, ant Kosmonautų prospekto viaduko tilto stovintis tankas šaudo į bokšto pusę. Su sūnumi skubiai apsirengėme ir nubėgome prie Televizijos bokšto. Bėgdami skersai Kosmonautų prospekto pamatėme (maždaug ties “Kometos” parduotuve) važiuojančią šarvuotą mašinų koloną. Priekyje jų skriejo lengvosios mašinos su įjungtais garso signalais. Kai atbėgome prie Televizijos bokšto pastatų, esančių apačioje Sudervės gatvėje, žmonės jau skubėjo užstoti kelią tankams, traukiantiems nuo vaikų darželio pusės. Mes nubėgome sudaryti gyvą grandinę ir užstoti tankui kelią. Tačiau pirmas sunkusis tankas nemažino greičio ir važiavo tiesiai ant žmonių. Žmonės prasiskyrė ir gatvės viduryje liko smėlio barstytuvo mašina. Tankas iš pradžių ją stūmė priekiu, paskui vikšrais pasiglemžė mašinos priekį ir pradėjo ropoti į viršų. Užsiropštęs ant mašinos, persikreipė, atrodė tuoj apsivers, tačiau savo svoriu sugniuždė mašiną ir važiavo toliau. Įjungęs prožektorių ir sukiodamas vamzdį blaškė žmones į šalis. Tačiau toliau važiuoti nedrįso, nes kelią pastojo greitosios pagalbos mašinos.
Tada pakėlė vamzdį aukštyn ir iššovė į viršų. Aš žinojau, ką reiškia pabūklų šūviai, tai žmonėms šaukiau, kad būtų išsižioję, tada ausų būgneliai neplyš. Paskui tankas pasisuko skersai gatvės ir ėmė važiuoti į kalniuką, kur buvo prisirinkę daug žmonių. Žmonėms trauktis nebuvo kur – iš vienos pusės tvora, iš kitos pusės tankas. Čia ir prasidėjo tragedija – krito pirmosios aukos. Pasigirdo moters šauksmas, kad pervažiavo žmogų. Mes puolėme prie greitosios pagalbos mašinos, kad ji privažiuotų prie sužeisto ar mirusio žmogaus. Tuo metu tankas sutraiškė dar vieną mašiną – baltą “Moskvič”. Visa tankų kolona jau pasuko keliuku pro požeminius garažus į viršų prie bokšto. Prožektorių šviesoje tarp tankečių matėsi mašinos su desantininkais, jų buvo ir ant tankų. Praėjus kelioms minutėms į orą buvo paleista raketa ir, matyt, prasidėjo šturmas. Pasipylė automatų šūviai, dužo langų stiklai, padangę užgulė dūmų debesys, žybsėjo trasuojančios kulkos, rėkė žmonės. Matėme, kaip vyrai nešė žmogų. Žmonės vedė arba tempė už pažastų sužeistuosius prie greitosios pagalbos mašinų. Matėsi sprogstamųjų paketų liepsnos. Visa tai truko apie dvi valandas. Kareiviai “darbavosi” guminėmis lazdomis, automatų buožėmis. Kai nuo bokšto žmonės buvo nustumti, ratu pasileido važiuoti tanketės. Jos vis didino važiavimo spindulį ir greitį, stūmė žmones prie tvoros. Viena tanketė intensyviai stūmė žmones nuo vejos į vidinį TV pastato kiemelį. Kai visi žmonės buvo išvaryti (laimei, buvo išversta tvora, kitaip žmonės bėgdami būtų vienas kitą sumindžioję), už tvoros ant viršaus dar buvo likusi mergaitė, kuri kažką kalbėjo desantininkui, tačiau tas užsimojo gumine lazda, šėrė jai per galvą ir ši nusirito šlaitu apačion. Mačiau, kaip šalia mergaitės buvęs jaunuolis skubiai leidosi į apačią šokinėdamas ant vienos kojos, kuri, matyt, buvo sužeista. Kitam jaunuoliui desantininkas šaudė į kojas, bet šis laimingai pasitraukė. Kai visi buvom išvaryti, šią “gyvybės kelio” atkarpą užėmė mūsų policininkai. Vėl buvo iššauta žalia raketa, matyt, mūšis baigėsi. Matėsi, kaip trečiame bokšto aukšte, išspyręs langą, pasirodė desantininkas, nutaikęs į mus automatą. Pagaliau pasigirdo kreipimasis: “Broliai ir seserys…” Prasidėjo švilpimas, šauksmai, žmonės į šarvuotį su ruporais pradėjo mėtyti kas po ranka pakliuvo. Tada ant šlaito krašto pasirodė desantininkų būrys, jie išsiskleidė grandine, suklaupė ant vieno kelio ir nutaikė į mus savo automatus. Tačiau žmonės nesitraukė. Šie įvykiai baigėsi apie 4.30 val. Žmonės pradėjo skirstytis į namus. Ryte apie 11 val. nuėjome pažiūrėti, kaip atrodo bokštas po desantininkų “pergalės”. Pastebėjome vieną tanketę su estų tautine vėliavėle. Mes pradėjome juos kalbinti, ar tikrai tie tankistai iš Estijos, vienas iš jų pakraipė galvą, bet nieko neatsakė, tik vėliavėlę paslėpė tanketėje. Dieną desantininkai bokšto trečio aukšto lange iškabino savo pulko vėliavą ir vėliavą su proletarų vado atvaizdu. Pirmąją jau pirmadienį nusikabino, antroji buvo išvežta jau tada, kai nuo bokšto pasitraukė 19 tankečių ir 5 dengtos mašinos. Aplink bokšto tvorą mėtėsi kepurės, ant medžių – paltai, žemėje voliojosi batai. Dabar jau jų nėra. Šalia bokšto iš abiejų pusių kareiviai kasė duobes ir pylė į jas stiklus. Kareiviai prašė cigarečių, buvo sušalę, sakėsi, kad jie šturme nedalyvavo. Matyt, taip ir buvo. Atvežė tuos desantininkus mašinomis, paleido kaip žvėris, šie padarė savo juodą “darbą” ir vėl juos išvežė. Veidai jų buvo baisūs, raudoni, įkaitę, akys stiklinės, išvirtusios.
<…>Mes jokių mokslų neišėjome. Mes tik gynėme Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Gyvename šalia bokšto ir jeigu žmonės iš tolimų Lietuvos vietų atvažiuoja budėti, mums, gyvenantiems šalia, būtų gėda tokiu svarbiu Lietuvai metu miegoti arba pasyviai žiūrėti.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 16
Lapų Nr. 35–40