Vienos bobutės 1991 m. sausis
Labai gražiai šventėm šv.Kalėdų šventes, kaip seniai seniai. Ir gatvėse angeliukai sparneliais plazdeno.
Su viltim sutikom Naujuosius.
Pirma savaitė rami, Trys Karaliai praėjo.
O jau pirmadienį, sausio 7 d., papūtė šiauresni vėjai, žmones gąsdina kainų pakėlimas.
Sausio 8 d., antradienį, tie paklaikę tamsūs gaivalai “Jedinstvo” jau puola Aukščiausiąją Tarybą. V.Landsbergis kviečia visus ginti Parlamento.
Aš visas penkias dienas buvau su trimečiu Igneliu. Ir tik tėveliams grįžus iš darbo važiuodavau į Nepriklausomybės aikštę ir ten dar 2–3 val. pabūdavau.
Sausio 11 d., penktadienį, mačiau per TV Spaudos rūmų užėmimą. Žinau, koks tai sunkus sužeidimas į veidą Vytautui Lukšiui. Vakare pabuvau prie Spaudos rūmų. Skaudančia širdimi stebėjau išrikiuotus tankus ir išdaužytas duris, o ten – šeimininkaujančius kareivius. O vis dėlto tada, Verbų sekmadienį, mes juos apgynėm. Ir tada pašaukti lėkėm, šalom visą savaitę ir spauda mums išliko.
Sausio 12 d., šeštadienį, aš jau su pirmais troleibusais važiuoju į Nepriklausomybės aikštę. Randu daugybę žmonių, kurie čia praleido naktį. Jaučiuosi rami. Pietų važiuoju namo. Ilsinu kojas, dar įrašau vieną kasetę iš kalbų Parlamente ir aikštėje. Tada vėl į aikštę ir per tą stiprų lietų matau skėčių margumyną. Noriu sutikti savo seseris ir kitus giminaičius, atvykusius iš Tauragės, bet tokioj kamšalynėj nieko nesutikau.
Prieš dvyliktą nakties grįžtu namo, dar puolu prie radijo, televizoriaus. Matau, kad abiejų vienu metu negaliu priimti, išjungiu televiziją. O kaip gaila, kad neišgirdau paskutinių Eglės Bučelytės žodžių. Po visų žinių užsieniui, jau labai labai noriu miego.
Sausio 13 d. Kruvinasis baisusis sekmadienis.
Tik spėjau užmigti, pabudino stiprus šaudymas ir tankų burzgimas. Atsuku radiją ir išgirstu: “Kuo greičiau visi į TV bokštą ir pastatą Konarskio gatvėje”. Tuoj velku ant savęs dar iš vakaro sudėtą visą krūvą šiltų rūbų ir svaigstančia galva lekiu pro duris. Iš Lazdynų netoli tas bokštas, pro savo langą kas rytą jį sveikinu. Skubančių žmonių yra ir daugiau. Laimei, paveža lengvoji mašina ir išleidžia prie kelio į bokštą. Aš lekiu aukštyn. Pamatau: prieš kalną ant kelio stovi tankas, iš abiejų pusių ir už jo daugybė žmonių. Aš ir stoju prieš tą tanką, bet man moja, kad eičiau į šoną. Nuėjau prieš tanką iš kitos pusės. Visi čia jauni, vyresnių mažai, bobučių daugiau gal ir nebuvo. Nebuvo kada žvalgytis, nes dar ir baltų dūmų kartkartėmis užleisdavo, tad mes jau nieko nebematom. Pirmą kartą taip arti pamačiau tanką, gal prieš du žingsnius, žiūrėjau į du volus su danteliais, įstrižai gulinčius, ir galvojau, ar tai jie mus traiškys.
Ir pamačiau stebuklą. Tas mūsų nugeibęs jaunimas, kuris, mums atrodė, nori tik minkštai gulėti, skaniai valgyti ir klausytis roko, čia virto drąsuoliais. Nebuvo baimės! Visas būrys tiesiog ūžė. Aidėjo šauksmai : “Lietuva, laisvė, namo fašistai”. Vienas aukštas vaikinas man sako: “Bobute, čia tau ne vieta”. O aš matau šalia, už nugaros, gražią, visai jauną blondinukę, įsikibusią berniukui į ranką ir šaukiančią “Išsigimėliai!” Aš jai sakau: “Tu per jauna ir per graži čia būti”, o ji: “Na, ir kas”, ir toliau šūkauja. Visi veržiasi į priekį, aš jau gal trečioj, ketvirtoj eilėj. Tada tankas ištraukė ilgą storą vamzdį ir suka ratu iš kairės į dešinę. Visi vaikinai tuo metu pritupia – ir jiems nieko. Aš gal nesuspėčiau, ir nuneštų galvelę. Prašom jį važiuoti namo, mojam rankom. Ir tankas, pažaidęs su mumis gerą pusvalandį, pavažiavo žemyn. Ta proga užkliudė šone stovintį autobusą. Pabiro langų stiklai ir džergžtelėjo įmuštas kairys kampas. Visi šaukiam “Valio, valio”, laimingi lyg laimėję mūšį. Gal jis nenorėjo mūsų traiškyti ir šaudyti.
Bet tada ton vieton atvažiavo tanketė, taip man paaiškino. O viršuje visą laiką aidi šūviai, prožektoriai spinduliu šviečia. Ką daryti? Vienas vyresnis vyriškis sako: “Bokštas jau užimtas”. Aš kabarai kabarai į kalną. Matau tvorą, joje tanko išversta žiojėja anga, stovi gal kokie septyni kareiviai, atstatę automatus, o priešais – minia žmonių. Matom, kad laksto greitosios. Ten man bebūnant, išgirstu iš užtvaro: “Brangūs broliai ir sesės! Brangūs lietuviai! Ir vėl grįžo darbininkų ir valstiečių valdžia. Jau nebėra Parlamento su Landsbergiu”. Nežinau, ką tas Jarmalavičius toliau kalbėjo, nebuvo jėgų tų šlykščių žodžių klausytis. Nusiritau nuo kalno žemyn ir bėgu gelbėti Landsbergio.
Laimei, atsirado apačioje žmogus, kurį įkalbinau važiuoti į Nepriklausomybės aikštę. Čia jau nepagelbėsim.
14.30 val. jau buvau prie Žvėryno tilto. Čia daug lengvųjų mašinų, daug žmonių. Lyg tai moterims liepta išsiskirstyti.
Nueinu į aikštę, čia minios žmonių. Ir taip visi susibūrę čia praleidom tą baisiąją naktį. Žmonės meldėsi, kalbėjo rožančių, kunigas davė visiems nuodėmių atleidimą.
Žmonės nesiskirstė. Nuo ankstyvo ryto kunigai aukojo šventas Mišias, o 9 val. rinkosi “Jedinstvo”. Bet jie jau nebuvo tokie grėsmingi, aš buvau prieky, jų nemačiau.Vyrai pradėjo statyti barikadas. Nešė ir nešė armatūrą, užtvėrė visus išėjimus. O moterys vis meldėsi. Kartais kas nors sušukdavo: “Tankai važiuoja”, bet ir vėl aprimdavo.
Jau žinojau, kas įvyko prie bokšto. Lietuva turi pirmuosius didvyrius kankinius.
Ir Lietuva jau nebijo Gorbačiovo ir jo tankų.
Po pietų jau nesilaikiau ant kojų, skaudėjo ne tik kojas, bet ir nugarą. Per barikadas ėjau kur nors pailsėti. Pamačiau stovinčius Donorų autobusiukus ir įšokau į vieną. Santariškėse atidavėm kraują, pailsėjom. Ten klausėm žinias ir valgėm sūrias dešreles. Vėl atvežė į Lukiškių aikštę. Dar iki aštuonių vakaro pabuvau Nepriklausomybės aikštėje.
Kitą rytą skaudėjo galvą, gerklę, krūtinę, kamavo kosulys. Bet, prisigėrusi vaistų, jau dienas leisdavau aikštėje. Ten jaučiausi rami ir reikalinga.
Aplankyta didvyrių kapai, Bokštas, Konarskio gatvė. Visur nežmoniško siautėjimo liekanos, iš mūsų pusės – gėlės ir žvakutės. Plaukia žmonių srautai.
Nepriklausomybės aikštėj išdygo koplytstulpiai, o pati AT jau neįveikiama tvirtovė ne tik dėl savo fortifikacijų, bet ir mes visi – drąsūs ir tvirti.
Mūšį laimėjom, kovosim ir toliau.
Galėčiau baigti savo tėvo, savanorio, iš Sibiro rašytais žodžiais:
“Žiemą šalta, vasarą karšta. Šaldo jie širdis lietuvių, bet neįveiks jų. Turime įveikti psichologinius ir finansinius spaudimus”.
1991 m. sausio 24 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos NR. 16
Lapų Nr. 18–20