Liudijimas apie įvykį prie Televizijos bokšto Vilniuje š.m. sausio 13 d.
Kruvini nusikaltimai, kurie buvo įvykdyti sausio 13 d. Vilniuje prie Televizijos bokšto, sukrėtė visą pasaulį. Kadangi buvau tų įvykių liudininkas, norėčiau plačiau apie juos papasakoti.
Iškilus grėsmei Lietuvos nepriklausomybei, aš kartu su kitais Nidos gyventojais nuvykau į Vilnių. Autobusą skyrė Nidos meras. Išvykome sausio 11 d. 8 val. Dar kelyje išgirdome per radiją, kad reikalingi žmonės Televizijos bokštui saugoti. Todėl iš karto nutarėme vykti tenai. Atvažiavome prie bokšto sausio 12 d. apie pusę dviejų nakties. Prie bokšto jau buvo susibūrusių žmonių. Vyravo labai draugiška atmosfera. Žmonės šoko, dainavo, juokavo. Tai padėjo jiems apsiginti nuo šalčio. Mes iš karto įsiliejome į jų būrį. Esant tokiai atmosferai nepastebėjau net kaip prabėgo naktis. Ji buvo labai rami. Išskyrus vilniečius, nešančius lauknešėlius su kava ir sumuštiniais bokšto sargams, jokia karinė jėga nesiartino. Tokia pat atmosfera buvo ir dieną. Tik susibūrė dar daugiau žmonių. Važiavo bokšto saugoti iš visos Lietuvos.
Pasišildydami karšta kava ir šokdami, mes sulaukėme vakaro. Vakaras, tuo labiau naktis, nežadėjo jokių įvykių. Ir mes, išbudėję prie bokšto parą, jau ruošėmės važiuoti namo. Sausio 13 d. apie pirmą valandą nakties mes jau pradėjome rinktis į autobusą, kuris buvo pastatytas gatvės pakraštyje netoli bokšto. Belaukdami visų grįžtančiųjų mes išgirdome žinią, jog atvažiuoja tankai. Visi puolėme lauk iš autobuso ir nubėgome prie bokšto. Apačioje bokšto būriavosi daug žmonių. Todėl nusprendėme bėgti į viršų prie paties bokšto, kur žmonių buvo mažiau. Žmonės buvo susibūrę grupėmis apie bokštą. Aš apibėgau aplink bokštą šaukdamas, kad žmonės apjuostų bokštą gyva grandine. Taip susidarė gyva grandinė iš 7–8 eilių. Gale moterys ir vaikai, priekyje – vyrai. Netoliese buvo beginkliai milicijos pareigūnai. Žmonės, drąsindami vienas kitą, dainavo liaudiškas dainas, skandavo “Lietuva, Lietuva”. Netrukus išgirdau tankų šūvius. Jie aidėjo apačioje, kur buvo pirmieji įtvirtinimai. Pačių tankų dar nesimatė. Šūviai dar labiau suvienijo žmones. Jie pradėjo skanduoti “Lietuva bus laisva”. Po kiek laiko pasirodė ir tankai su šarvuočiais. Jie pasirodė iš kitos pusės (ne iš tos, kur šaudė). Matyt, apvažiavo aplinkui. Išlaužę tvorą jie pradėjo grėsmingai artėti prie bokšto apšviesdami žmones galingais prožektoriais. Dar neprivažiavę prie mūsų, tankai pradėjo šaudyti tuščiais sviediniais. Nuo sprogimo bangos pradėjo byrėti stiklai. Tuo pat metu pradėjo šaudyti ir desantininkai. Iš pradžių iš tuščių, paskui ir tikrais šoviniais. Tai buvo galima nustatyti iš trasuojančių kulkų, kurios nušviesdavo savo kruviną kelią. Prieš pradedant šaudyti, desantininkai į žmonių minią metė kažkokius daiktus, kurie baisiu trenksmu sproginėjo. Sprogimo bangos metė žmones į visas puses. Tankai, nekreipdami dėmesio, kad prieš juos beginkliai žmonės, pradėjo važiuoti ant jų. Taip pat su metaliniais strypais ir automatais į minią metėsi desantininkai. Kilo nedidelis chaosas. Paskui jis vis didėjo ir didėjo. Aplinkui girdėjau šūvius, sprogimus, aimanas, žodžius “fašistai”, “kanibalai”. Viskas susimaišė su dūžtančio stiklo garsu. Tik po keleto minučių atsipeikėjau iš šoko ir pradėjau orientuotis situacijoje. Staiga pamačiau, kad tankas pervažiavo mergaitę. Aš ir dar keletas žmonių puolėme prie tanko traukti mergaitės iš po vikšrų. Ji buvo be sąmonės. Ištraukę ją mes panešėme tolėliau ir paguldėme ant žemės. Netyčia paėmiau jai už kojos. Pajutau, kad jos kojų vietoje – tik purvo, kraujo, mėsos ir kaulų masė, sutrinta į vieną visumą. Man pasidarė bloga ir truputį pasitraukęs pradėjau vemti. Staiga vėl išgirdau balsą, kad po tanku dar vienas žmogus. Puoliau su keletu vyrų prie tanko. Žiūrėdami po vikšrais nieko neradome. Galbūt mus kas pirmiau aplenkė. Atsisukęs į tą pusę, kur paguldėme mūsų ištrauktą mergaitę, pamačiau, kad ją jau neša tolyn. Turbūt nunešė į greitosios mašiną.
Apimtas nevilties ir bejėgiškumo prieš karinę jėgą pribėgau prie tanko ir trenkiau jam kumščiu per šarvus. Atsakydamas į tai tankas paleido dūmų skraistę, nuo kurios pradėjau dusti. Todėl puoliau truputį toliau nuo tanko. Apskritai dūmai kareivių buvo nuolat naudojami. Turbūt kad galėtų pridengti savo kruvinus darbus nuo kamerų ir fotoaparatų.
Išbėgęs iš dūmų uždangos pradėjau ieškoti savo bendražygių. Beieškodamas mačiau, kaip kareiviai, apimti žvėriško įniršio, puola besibūriuojančius žmones, muša juos buožėmis ir geležiniais virbais. O kur tos nepadėdavo, tiesiog šaudydavo. Beieškodamas saviškių nuklydau toliau nuo bokšto ir atsidūriau netoli mūsų autobuso stovėjimo aikštelės. Autobuso ten nebuvo. Užtat jo vietoje stovėjo tankas, kuris savo vamzdžiu bandė kitus autobusus, o kai jam tai nusibodo daryti, jis nuleido vamzdį sulig žmogaus ūgiu ir pradėjo sukti tanko bokštelį aplinkui stengdamasis užkliudyti žmones. Apie pusę trijų radau pirmuosius draugus. Su jais dar stovėjome bokšto apačioje ir aptarinėjome, ką toliau daryti. Bekalbėdami matėme, kaip tankai viršuje prie bokšto gainiojo po aptvarą žmones. Žmonės neturėjo kur bėgti, nes visur buvo tvora. Jie blaškėsi kaip avių banda, puolama vilko, kol rado tvoroje tankų išverstą tarpą, pro jį visi metėsi lauk iš to baisaus aptvaro. Paskui prie mūsų priėjo dar keli mūsų bendražygiai ir pranešė, kad mūsų autobusas buvo pervarytas į kitą vietą saugumo sumetimais. Sukrėsti tokių žiaurumų, nuėjome į autobusą.
Taip prabėgo ta siaubinga naktis. Aš ją galėčiau pavadinti vienu žodžiu – “mėsmalė”. Ji ilgai dar išliks mano atmintyje. Ir ne vien mano.
Tai, ką aš parašiau, nėra joks melas. Ir jeigu reikėtų, aš tai paliudyčiau bet kokio rango teisme. Netgi – pasauliniame.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos NR. 16
Lapų Nr. 14–17