Mano sūnus, Dalius Mikulskis (VU Fizikos fakulteto 1-o kurso studentas), budėjo prie Televizijos ir radijo komiteto, Konarskio gatvėje nuo 24 iki 6 val. ryto. Pranešus per radiją, kad čia mažai žmonių, nuėjome ir mes su vyru, o be to norėjosi būti arčiau sūnaus.
Konarskio gatvėje grojo “Armonikos” ansamblis. Jam baigus groti, žmonės pradėjo rėkti, kad atvažiuoja tankai, ir dauguma nubėgo į priekį, kas giedodami, kas šaukdami. Kažkas paprašė, kad grįžtume prie pagrindinio įėjimo (sodelyje), ir mes su vyru grįžome atgal. Čia stovėjo daug žmonių, mes atsistojome į pirmą eilę, susikibome rankomis. Konarskio gatve, link Basanavičiaus gatvės, tiksliai nemačiau iš kur, pasirodė aibė karinės technikos ir lėkė šaudydama į visas puses, užvirė tikras pragaras, bet mes visi stovėjome savo vietose. Aš stovėjau tiesiai ties įėjimu – gal 5–6 m nuo mūrinės sienos (tvoros). Tankai lakstė gatve, girdėjosi žmonių riksmas ir staiga pamačiau, kad susirietę lyg šunys iš tamsos į mus lekia desantininkai ir vienu metu mėtė į mus (kavos dėžutės dydžio) sprogmenis. Viena granata atsimušė man į bato galą ir nusirito truputį atgal. Baisus garsas ir liepsna – mus apgaubė dūmai. Man akyse pasidarė tamsu ir aš turbūt garsiai pasakiau, kad nieko nematau. Kažkas rėkė, kad kvėpuotume pro burną. Man užsimerkus, akyse buvo liepsna – pirma mintis, kad apakau. Tuo metu mes vis dar buvome susikabinę. Atsimerkus po truputį pradėjau matyti, tuo metu pasigirdo dūžtančių stiklų garsas. Supratome, kad užėmė, bet nesupratome, pro kur pralindo. Truputį atsitraukėme ir pamatėme einant išvarytus darbuotojus. Pyškėjo visuose aukštuose, geso šviesos. Staiga per sodelį, link pastato, sumaldami viską į mus pasipylė tankai. Pirmutinis važiavo tiesiai į duris, o ten žmonių buvo daug. Aš stovėjau prie mūrinės tvoros ir dairiausi saviškių – ir čia pat į mane važiuoja tankas, pasitraukiau į dešinę ir likau viena tanko atskirta nuo kitų žmonių. Sodelis buvo pilnas važiuojančių tankų, bet sukaupiau visą drąsą ir praėjau pro pat jų nosis link instituto, kur buvo daug žmonių. Kiti žmonės buvo Konarskio gatvėje, ten labai šaudė, o žmonės rėkė. Pradėjo lėkti greitosios pagalbos. Nepajaučiau, kaip pradėjau verkti: ne dėl to, kad trenkė smūgis į galvą, ne dėl to, kad likau gyva ir ne dėl to, kad gal likau viena (nes savo šeimos niekur nemačiau, o visur šaudo, sproginėja), bet dėl to, kad mūsų žemę trypia mėšlinom kojom, net į žiauriausią žvėrį nepanašūs kažkokie mutantai, neturintys nei tautybės, nei savo tėvynės, o mes bejėgiai ir turime trauktis jiems iš kelio, užleisdami savo šventą žemę.
Savo šeimą susiradau gyvą ir sveiką. Pas gydytoją nuėjau tik trečiadienį. Smegenų sutrenkimas. Sunku būti namuose, kada visi Lietuvos širdyje.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos NR. 16
Lapų Nr. 9–11