Prie Televizijos bokšto atvykau su savo svainiu Levčenko Vladu sausio 12-osios vėlų vakarą, apie 23.00 val. Daug žmonių būriavosi prie pastatų, esančių bokšto papėdėje. Čia susirinkę žmonės buvo pakilios nuotaikos. Įtampa, tvyrojusi visą praeitą naktį (kuomet irgi budėjau prie bokšto), kai sovietų armijos daliniai užiminėjo ir siaubė Krašto apsaugos departamento pastatus, buvo kiek atlėgusi. Visi laukė iš Maskvos sekmadienį atvykstančios komisijos. Be to čia žmonių nerimą mažino ir 1990 metų Lietuvos anekdotų karaliaus pasakojimai.
Daug žmonių buvo ir prie pačio bokšto. Jie dainavo, šoko. Didelę diskoteką buvo surengęs jaunimas. Mes abu vaikščiojome aplink bokštą, kartas nuo karto paklausydami Lietuvos radijo perduodamų žinių, nes daug kas iš žmonių turėjo tranzistorinius radijo imtuvus. Po 24.00 val., t.y. prasidėjus sausio 13-ajai, daugiausia stoviniavome prie įėjimo, nes čia vienas vyras turėjo gerą radijo imtuvą, o be to, čia susiradome ir įdomių pašnekovų, aptariančių susidariusią politinę situaciją. Po pusiaunakčio, bokšto gynėjai, apsauga ėmė nerimauti. Išėję iš bokšto pastato, jie mus perspėjo, jog tarp žmonių gali būti įsimaišę “jedinstveninkai”, kurie gali bandyti veržtis į vidų. Po to jiems ir kai kuriems prie durų stovintiems vyrams įtartini pasirodė du milicininkai, kurių praėjusią naktį nebuvo. Patikrinus, įtarimai nepasitvirtino. Po pirmos valandos pasigirdo radijo pranešimas, kad Karoliniškių link važiuoja tankai. Susitarėm, kad grupė vyrų stos prie pat įėjimo durų ir padės gintis bokšto pastate esantiems vaikinams. Vienas iš gynėjų per megafoną paprašė žmones stoti aplink bokštą. Visi sustojom susikibę rankomis. Aš stovėjau kairėje (veidu į miestą) durų pusėje.
1.35–40 val. bokšto kalno apačioje išgirdau pirmą stiprų tanko šūvį, po to jų buvo ir daugiau. Girdėjosi ir automatų tratėjimas, vėjas nešiojo dūmų kamuolius. Žmonės, stovėję aplink bokštą, dainavo: “Ant kalno mūrai…”, “Atskrenda sakalėlis…”, skandavo “Lietuva! Lietuva!..” Apie 1.55-2.00 val., mums iš dešinės, pamačiau į kalną lėtai slenkančius tankus, kurie kelią švietėsi stipriais žibintais. Jie išsirikiavo prie tvoros. Po kurio laiko jie pralaužė tvorą ir padidinę greitį apsupo bokštą, aplink jį stovėjusius žmones. Prieš mus vienas paskui kitą sustojo keturi tankai (žinovai vėliau juos vadino “BMP”). Nuo jų nušoko automatininkai ir pradėjo šaudyti aukštyn. Žmonės skandavo “Lietuva! Lietuva!..” Kaip ir kiti, šaudymo nebijojau, nes per radiją buvo pranešta, kad šaudo tuščiais šoviniais. Ir tankai, ir automatininkai. Kažkam šūktelėjus, truputį pasitraukėme nuo stiklinės bokšto sienos, bijodami, kad stiklai nepabirtų ant mūsų. Staiga, į dešinę nuo manęs, vienas iš žmonių iššovė aukštyn raketą. Ir tuomet beveik vienu metu iššovė į viršų prieš mus stovintys tankai. Oro banga bloškė mane prie sienos, apkurto ausys, nors aš ant galvos turėjau užsitraukęs striukės “kapišoną”. Stiklai pabiro ant manęs ir kitų. Dalis priekyje stovėjusių žmonių išbėgo į pievelę. Tačiau pasigirdus šauksmams, kviečiantiems nesiskirstyti, dauguma vėl sustojo į savo vietas.
Bokšto viduje buvo prieblanda, nes gynėjai buvo užgesinę šviesas. Bet pamačiau, jog man už nugaros šmėkštelėjo kareivis su keistai išpūsta krūtine, o ant galvos buvo užsimaukšlinęs šalmą su antveidžiu. Vienoje iš jo rankų buvo metalinis “bananas”. (Kad jis buvo metalinis paaiškėjo ryte, kai vieną iš tokių surado purve prie tvoros. Jį radęs žmogus žadėjo nuvežti “bananą” į Aukščiausiąją Tarybą). “Bananu” jis kirto mano kaimynui per pečius. Kaimynas nukrito, tačiau iš karto ėmė keltis. Tuomet aš, paslydęs ant stiklų, taip pat nukritau. O “bananas” mane tik vos siekė. Kareiviui iš už nugaros per sprandą strypu ar lazda šėrė vaikinas. Keldamasis mačiau bėgantį vaikiną laiptais į antrą aukštą. Iš kažkur atsiradęs kareivis šovė iš automato ir vaikinas parkrito ant laiptų. Iš “branspoitų” nestipriai čiurkštelėjo vanduo. Visą laiką beveik nenutilo automatų šaudymas į viršų. Netoliese manęs sprogo “dūminė”. Aplinkui sunkiai matėsi žmonės, dūmai lindo į gerklę ir aš kartu su kitais išbėgau į pievelę, juosiančią bokštą. Bėgdamas mačiau, kad pro langą kartu su stiklais iškrito žmogus. O tik atsistojęs pievelėje pamačiau, kaip iš antro ar trečio bokšto aukšto pro langą išlindo vaikinas ir už kažko pasilaikydamas rankomis kiek pasileido žemyn ir nušoko. Dingtelėjo mintis, jog jis jau bus užsimušęs, bet tuoj pat pamačiau, kaip jis įsimaišė į minią.
Žmonės niekur toliau nesitraukė, šaukė “Lietuva! Lietuva!..” Šalia manęs stovėjusios moterys žemaitiška šnekta dievagojosi, jog niekur iš čia neisiančios, žegnojosi. Atbėgo dvi gydytojos, bet automatininkai jų prie bokšto neprileido. Tuomet aš jau buvau tarp eglučių, prie pastato, esančio šalia bokšto. Automatininkai kartkartėmis šaudė į viršų, klaikiai šaukė: “Stojat! Budu streliat!” Akys jų taip pat buvo paklaikusios. Dvi moterys bandė su jais kalbėtis, aiškinti jiems, kad jie negerai darą. Vienas iš jų lyg ir klausė, bet kai tik pasirodydavo čia nestovėjęs, bet kažką šaukiantis kariškis, šis automatininkas, o ir kiti, vėl imdavo šaudyti į viršų arba žemyn.
Girdėjosi šūviai, poškėjimas antrame ir trečiame bokšto aukštuose. Tai atrodė keista, nes ilgai priešintis strypais ir medinėmis lazdomis apsiginklavę vaikinai negalėjo. Netrukus į vidų buvo įtraukta trispalvė. Keli paaugliai, vienas išgėręs vyras prišoko prie automatininkų, keikė juos, įrodinėjo jų bailumą. Aš ir dar keli vyrai traukėm juos šalin, bijodami, kad tai išprovokuos automatininkus puolimui. Iš tankų eilės į pievelę išvažiavo vienas tankas ir sustojo prie minėto pastato, netoli mūsų. Žmonės sujudo, bet niekur nesiskirstė. Pajutau, jog kažkas mane timptelėjo už striukės, prašydamas pasitraukti į šalį ir netrukdyti filmuoti. Atsisukęs pamačiau tupintį po eglute žmogų ir laikantį rankose kamerą. Beveik tuo pat metu ant minėto pastato stogo pamačiau prigludusį ir filmuojantį kitą žmogų.
Vėl keli vaikinai ėmė karštai aiškintis su automatininku. Aš bėgau prie jų ir nepajutau, jog atsidūriau prie pievelėje stovėjusio tanko, kuris palengva sukiojo vamzdį. Staiga trenkė didžiulis garsas, per veidą perėjo šiluma ir oro bangos stumiamas nusiritau ant žemės. Užgulė ausis, galvoje cypė, nebesupratau kas darosi aplinkui. Atsipeikėjęs pamačiau kaip bėga žmonės ir už 6–7 m mano pusėn važiuoja tankas. Išsigandęs verčiausi į šalį ir atsidūriau po eglute. Tankas suktelėjo į šalį ir užvažiavo ant netoliese parkritusios moters kojų. Nusisukau, žmonės kažką šaukė. Kai išsikapanojau iš po eglutės, mačiau, kad moterį pakėlęs virš užpakalinės tanko dalies ant rankų laikė automatininkas. Pro mane bėgo žmonės tanko pusėn. Paslydęs vėl parvirtau. Vos spėjus atsikelti, pro mane pravažiavo minėtas tankas. Jo užpakalinėje dalyje buvo atidarytas didelis dangtis. Nutvilkė mintis, jog jie renka sužeistus. Tankas, staiga apsisukęs ir laužydamas eglutes, vėl grįžo į ankstesnę vietą. Priekyje į dešinę nuo pastato (žiūrint į bokštą), po eilinės automato papliūpos pasigirdo šauksmai, jog žmogui peršovė kojas. Automatai tebetratėjo. Bet tarp jų vis dažniau girdėjosi duslesni šūviai. Pasigirdo riksmai, kad vėl kažką peršovė. Iš mašinų eilės į pievelę išvažiavo dar du tankai. Anksčiau važinėjęs tankas dideliu greičiu, darydamas staigius posūkius, per eglutes ėmė važiuoti link kalno papėdėje esančių Televizijos bokšto pastatų. Prie jo prisijungė ir tiedu. Jie supo žmones, vaikėsi juos. Žmonės atsidūrė tarp tankų. Aš bėgau link minėtų pastatų, kur buvo pastatyti geležiniai laipteliai. Priekyje parkrito žmogus. Kartu su kitu vyriškiu vilkom jį, kol perėmė kiti žmonės, stovėję netoli tvoros, esančios prie minėtų pastatų.
Dalis žmonių dar buvo likę prie pastato, esančio šalia bokšto. Link jų bėgo žmonės, perlipę per tvorą nuo viaduko pusės. Link pastato bėgau ir aš, nes pasirodė, kad ten liko mano svainis. Tačiau tankai greitai išsklaidė ir ten besibūriuojančius žmones. Aš nuo pusiaukelės ėmiau bėgti tvoros link į viaduko pusę. Šalia bėgęs žmogus parkrito, kažkas suriko, jog padėčiau. Nuvilkom jį iki tvoros ir per skylę perdavėm už tvoros stovėjusiems žmonėms. Pamatęs greitai važiuojantį į mano pusę tanką, kiek pabėgęs į šalį, persiritau per tvoros viršų ir pats. Netrukus prie tvoros atbėgo automatininkai ir sustoję šaudė į viršų. Vienas iš tankų “pasikabino” ant akmenų krūvos vamzdžiu į viršų. Nuo ten jį bandė nutempti kitas. Netrukus iš nuošaliau stovėjusio “didelio” tanko buvo kelis kartus šauta į viršų trasuojančiomis kulkomis. Kaip pergalės ženklas aukštyn buvo iššautos kelios raketos. Prie tvoros stovėję žmonės švilpė, šaukė taip protestuodami prieš tokį pasityčiojimą. Po suniokotą aikštelę ėmė važinėti tanketė su garsiakalbiu. Rusų ir lietuvių kalbomis buvo paskelbta, kad valdžią į savo rankas paėmė “nacionalinio gelbėjimo komitetas”, įsakyta skirstytis namo. Žmonės piktinosi, švilpė. Po kurio laiko, tvorą pralaužęs tankas ir automatininkai, atbėgę paskui jį, nuvarė mus visus nuo kalno žemyn. Nesipriešinti, paklusti žmones prašė ir čia atėję milicininkai. Nusileidus nuo kalno, kažkas paprašė žmonių nesiskirstyti. Nes esą bokšte liko dalis gynėjų. Todėl reikia stebėti, kas bus daroma toliau. Nuėjau į kalno papėdėje esančių pastatų kiemo asfaltuotą aikštelę, kur buvo įrengti geležiniai laipteliai, ir ten buvau iki 11.00 val. Mačiau, kaip buvo išdaužti likę pirmo aukšto bokšto stiklai. Civiliai asmenys, kareiviai nešė stiklus iš bokšto. Bokštas buvo apšviestas. Visą laiką girdėjosi tarsi pneumatinio plaktuko kalenimas. Mes prašėme tarp kareivių ir mūsų stovėjusių milicininkų, kad jie pasirūpintų prie bokšto ar viduje likusiais sužeistaisiais bei užmuštaisiais. Dauguma žmonių buvo įsitikinę, kad ten tokių turėjo būti. Tačiau ir su milicininkais niekas iš kariškių nekalbėjo. Tik apie pusę aštuonių ryto pamatėme, kad iš bokšto vidaus kareiviai tempia kažkokį nešulį, panašų į žmogų. Galvojom, kad atneš lavoną, tačiau tai buvo gyva moteris. Perskelta kakta, sumuštas skruostas. Buvo be sąmonės. Aš kartu su dviem milicininkais nunešiau žemyn, prie gatvės. Tačiau greitosios pagalbos mašinų jau nebuvo. Paprašėm, kad ją nuvežtų į ligoninę “Žigulių” vairuotojas. Pasodinus moterį ant užpakalinės sėdynės, ji atgavo sąmonę ir pasakė: “Ten buvo ir mano sūnus…” Ir tuoj pat vėl nualpo. “Žigulių” vairuotojo paprašiau, jog pakviestų čia nors vieną greitosios pagalbos mašiną, nes gali būti ir daugiau tokių atvejų.
Tarp devintos ir dešimtos valandos ryto du kareiviai atvedė belaisvį – bokšto gynėją. Vaikinas drebėjo, truputį šlubavo. Klausiau, ar yra užsibarikadavusių bokšte jo draugų. Atsakė, kad jie trise buvo pasislėpę nuo desantininkų. O ryte juos radę “jedinstveninkai” jį paleidę, nes buvo tarnavęs armijoje, o tuodu dar pasilikę. Įsodinau jaunuolį į taksi ir paprašiau vairuotojo, kad jį nuvežtų į Aukščiausiąją Tarybą.
Čia, prie geležinių laiptelių, iš ryto atėjo ir pirmieji žuvusiųjų giminaičiai, su gėlėmis, žvakėmis, vainiku. Moterys verkė… Iki tol “ereliais” jautęsi kareiviai suko galvas į šoną, delbė akis žemyn. Tačiau ne visi. Buvo ir tokių, kurie ir toliau įžūliai šypsojosi, bandė įrodinėti vykdą “išvaduotojų” nuo “naujojo lietuviško fašizmo” misiją…
Apie vienuoliktą valandą per garsiakalbį, stovintį ant tanketės, buvo pranešta, kad įvedama komendanto valanda, liepta per pusę valandos pasitraukti iš aikštelės visiems čia stovėjusiems. Nepaklusus buvo grasinama prievarta. Milicininkai mandagiai prašė žmones pasitraukti, kad nebūtų naujų aukų. Nusileidęs kartu su žmonėmis į gatvę apžiūrėjau tas vietas, kur buvo likę žiaurūs kitų nusikaltimų pėdsakai.
1991 m. sausio 17 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 16
Lapų Nr. 1–8