1991 m. sausio 13 d. įvykių aprašymas
1991 m. sausio 10–12 dienomis padėtis Vilniuje buvo įtempta. 12 dienos vakare lyg atslūgo, todėl prie pagrindinių objektų žmonių, palyginti su kitomis dienomis, buvo mažiau, bet pakankamai. Žmonės dainavo, šoko, šildėsi prie laužų. Sklandė optimistinė nuotaika ir buvo galvojama, kad bus apsieita be užpuolimų. Kadangi praeitų naktų budėjimas atsiliepė nuovargiu ir nebuvo tikimasi užpuolimo, mes su draugu nusprendėm pailsėti namuose. Kamavo nemiga, todėl klausiausi informacinių laidų per radiją. Apie 1.30 val. Lietuvos radijas pranešė, kad į Karoliniškių pusę važiuoja tankai. Netrukus lauke išgirdau šūvius. Per radiją pranešė, kad puolamas bokštas. Greitai šokau iš lovos ir paskambinau draugui. Po kelių minučių jis jau buvo pas mane. Prie bokšto atbėgome per neįtikėtinai trumpą laiką, net neatsimenu, kaip peršokau per tvorą. Aplink bokštą jau stovėjo nemažai žmonių ir dar matėsi daug bėgančių link bokšto. Su draugu įsiliejom į priekines grandis. Kadangi buvo daug moterų ir vaikų, saugumo sumetimais įleidome juos giliau. Susidarė 6–8-ios, o gal ir daugiau, grandys. Visi skandavo “Lie-tu-va!” ir šventai tikėjo, kad apgins Lietuvos Respublikos bokštą nuo okupantų rankų. Mes žinojome, kad esame teisūs ir savo teises į laisvę, į nepriklausomybę apginsime krūtinėmis, ryžtu, valia, kančia.
Atvirai pasakius, nesitikėjome, kad desantininkai galės būti tokie žvėrys, kokie vėliau pasirodė, ir išdrįs šaudyti, daužyti automato buožėmis, strypais beginklius, taikius, niekam blogo nelinkinčius, ginančius savo teises žmones. Bet, deja, jie buvo tokie. Pasiryžę bet kokiais būdais pasiekti tai, kas jiems nepriklausė.
Iš pradžių apsupę bokštą jie šaudė mums virš galvų… į žmones, nuo kulkų į sieną lėkė skeveldros. Keletą kartų iššovė iš tankų patrankų. Nuo oro bangų byrėjo bokšto langai. Jie tikėjosi, kad žmonės išsigąs ir išsilakstys, bet to neįvyko. Visus tik dar labiau suvienijo. Netgi moterys nepajudėjo iš vietos, o ką kalbėti apie vyrus. Dar stipriau prisispaudėme vienas prie kito ir desantininkams, kaip ataką į jų veiksmus, teko išgirsti ryžtingesnį ir garsesnį skandavimą: “Lie-tu-va! Fa-šis-tai! Po-zor!” Vėliau iš supančių bokštą tankų paleido kažkokius dūmus ir pradėjo vykdyti kitą manevrą, t.y. pleištą supančioje bokštą grandyje, kad prasibrautų prie jo. Čia galutinai atsiskleidė desantininkų žvėriškumas, ypač ten, kur buvo vykdoma ši operacija. Tai vyko dešiniau nuo manęs. Privažiavęs arčiau žmonių tankas iššovė, tada į ataką metėsi desantininkai, šaudydami, daužydami automato buožėmis tuos, kurie pasitaikė jų kelyje, o juk ten buvo ir moterų, ir vaikų. Taip pat į darbą buvo paleisti balti, apytiksliai 20 mm storio strypai. Ten, ko gero, buvo nemažai aukų. Prasiveržę desantininkai prie bokšto išdaužė langus ir pradėjo į beginklius, taikius žmones šaudyti iš nugaros. Iš pradžių mes dar netikėjome, kad šaudo tikrais šoviniais, bet pamatėme krintant pirmas aukas. Žmonės tuoj pat gabeno jas į greitosios pagalbos mašinas. Tankais pradėjo vaikyti visus. Aplinka buvo prisotinta dūmais iš tankų, dėl to kai kuriose vietose buvo blogas matomumas. Viena kulka pataikė į šalia draugo stovintį žmogų. Jis su kitais nunešė jį į greitosios pagalbos mašiną. Aš tada pribėgau prie tanko, kur stovėjo nemažai žmonių ir skandavo. Staigiai tankui pasisukus vienas vaikinas papuolė po juo. Buvo sutraiškytos kojos. Pasijutau kaip bjauriame sapne. Bet tai buvo realybė, kurios niekaip nebūčiau galėjęs įsivaizduoti. Žmonės toliau buvo gąsdinami žibintų šviesuliais ir šūviais iš tankų ir automatų. Bet ir po tokių desantininkų veiksmų gan daug žmonių pasiliko bokšto aplinkoje, neišsilakstė ir toliau skandavo: “Lie-tu-va! Fa-šis-tai! Po-zor!” Desantininkai šaudė kojų link ir ėjo į bokštą supančios tvoros pusę, priversdami žmones trauktis. Vienas iš desantininkų, pasibaisėjęs savo draugų žvėriškumu ir prabilus turbūt vidiniam sąžinės balsui, atsiklaupė ant kelių, atsisuko į savo bendražygius ir iškėlęs rankas į viršų šaukė jiems: “Rebiata, čto vy delajete, eta že bezoružnyje liudi, kak vy potom pasmotrite materiam v glaza. To že samoje možet byt i u vas doma”. Aš tuo metu lyg stovėjau prie tanko, po kuriuo papuolė vaikinas. Pamatęs taip elgiantis desantininką pribėgau prie jo ir tą patį, ką ir jis, pradėjau aiškinti jo bendražygiams. Tai turbūt šiek tiek juos paveikė, nes arti manęs daugiau nušautų nebuvo ir tie trys kareiviai, kurie jį girdėjo, šaudė tik kojų linkme. Mačiau, kad tokių desantininkų buvo ir daugiau, bet aršesni juos baksnojo ir barė: “Čevo stali, davai streliaj”.
Supratęs, kad netekome bokšto ir kad tai Lietuvos okupacijos pradžia, kad mes bejėgiai šiuo momentu rimtai kaip nors pasipriešinti, aš neištvėriau ir apsiverkiau. Mane užvaldė jausmai, stovėjau kaip įbestas ir nieko su savim negalėjau padaryti. Iš pradžių, kai šaudė kojų linkme į žemę, o smėlis lėkė į veido pusę, buvo baisu. Po kiekvieno šūvio krūptelėdavau, o paskui pripratau ir ašarodamas pradėjau šaukti mane šaudančiam kareiviui: “Nu čto ty v nogi, davai v grud, v grud. Možet legče na duše budet”.
Bet kareivis, turbūt paveiktas įsakymui nepaklususio desantininko kalbų, šaudė tik į žemę. Tada pribėgo šalia stovėjęs aršesnis desantininkas ir pradėjo mane daužyti automato buože, o pribėgęs aukštesnio rango desantininkas – strypu. Šalia stovėję žmonės mane atitraukė, bet vėliau aš vis tiek stovėjau vietoje. Vėl priėjęs karininkas sakė:
– Idi paren domoj, budet lučše.
– Kuda ja poidu, – atsakiau, – jesli tut moi dom, moja zemlia.
Tada jis užsitaisė pistoletą, pridėjo prie krūtinės ir sako:
– Pomni, čto zdes nastojaščaja pulia. Sčitaju do trioch i streliaju.
Šalia stovėję žmonės paėmė mane už parankių, atitraukė (ačiū jiems, nes tokia mirtis nelygioje kovoje, praradus bokštą, būtų buvusi neverta tų žvėrių, o mane tuo metu buvo užvaldę jausmai). Taip žingsnis po žingsnio mus nustūmė už bokštą supančios tvoros. Tiesa, prieš tai vienas desantininkas, pridėjęs šautuvą prie ausies, iššovė. Šūvis mane stipriai apkurtino, šiuo metu yra pablogėjusi klausa. Tuo ir baigėsi bokšto užgrobimas sklindant į desantininkų pusę prakeikimo žodžiams. Paskui desantininkai dar ilgai aklai leisdami kulkas šaudė. Iššovė pergalingas raketas, iškėlė bokšte raudoną vėliavą. Per garsiakalbius bjauriu, šlykščiu balsu buvo skelbiama:
– Mes, darbininkų ir valstiečių interesus ginantis Nacionalinio gelbėjimo komitetas, jūs išvadavome. Skirstykitės žmonės. Valdžią mes perimame į savo rankas. Nereikalingos beprasmiškos aukos. Skirstykitės žmonės (gal ne visai tiksliai taip, bet kažkas panašaus).
Tai buvo pats bjauriausias momentas. Viena po kitos greitosios pagalbos mašinos vežė sužeistuosius, tarp kurių jau buvo ir lavonų.
Buvau nutaręs nuo bokšto aplinkos nesitraukti iki to laiko, kol jo neatgausime. Apie ėjimą į darbą net galvoti negalėjau. Koks čia galėjo būti darbas? Norėjosi, kad suvažiuotų visa Lietuva, kad per tą aibę suvažiavusių žmonių niekas negalėtų prieiti prie desantininkų ir būtų išreikalauta grąžinti užgrobtą bokštą. Bet planai pasikeitė. Susitikę su draugu sužinojome, kad Aukščiausiosios Tarybos rūmai dar neužimti, o tai reiškė, kad Nepriklausomos Lietuvos Respublikos širdis dar gyvuoja. Todėl tuoj pat nuvažiavome tenai ginti mūsų šalies gyvybės pagrindo.
Mano manymu, nušautas desantininkas buvo tas, apie kurį aš rašiau, ir 100 proc. esu įsitikinęs, kad jį nušovė bendražygiai už žmoniškumą, už žvėriškų įsakymų nevykdymą. Todėl turiu pasiūlymą: Parlamento vardu desantininko tėvams ir artimiesiems parašyti padėkos laišką už užaugintą geros sielos žmogų, kuris žuvo vardan žmoniškumo, teisybės, laisvės kitiems.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 15
Lapų Nr. 56–59