PRIE TELEVIZIJOS BOKŠTO

Apie 1.10 val. sugrįžau nuo bokšto ir rengiausi užmigti, kai išgirdome su žmona didelį triukšmą – tankai ir tanketės lėkė Kosmonautų prospektu. Po to kažkas švystelėjo, o dar po to – trenksmas. Tai tankai pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais virš minios galvų nuo Kosmonautų prospekto pusės. Vienas šūvis, antras… ketvirtas. Skubiai apsirengiau ir iššokau į laiptinę. Prie lauko durų jau burzgė užvesti kaimynų “Žiguliai”. Visi supuolėme į mašiną ir per Karoliniškių gatvę įsukome dešinėn – Sudervės gatve privažiavome beveik prie čia esančio ant skardžio vaikų darželio. Iš visų kiemų bėgo žmonės link bokšto. Atbėgę supratome, kad nuo Kosmonautų prospekto tankai ir tanketės pro minią neprasiveržė. Girdėjosi motorų gaudesys Kosmonautų prospekte. Buvo viltis, kad jie traukiasi. Bet apie 1.45 val. jie jau pasirodė Sudervės gatvėje. Iš pradžių stabtelėjo ties darželiu, tarsi apsidairyti, kokia čia padėtis.

Mes, vyrai, stengėmės išsirikiuoti išilgai Televizijos bokšto tvoros iki pat skardžio, kad užstotume jiems kelią prie bokšto. Pirmoji užtvara paskubom sustojo dar ties darželiu. Žmonės kažką rėkė tankistams.

Rodos, trys jauni berniukai buvo užšokę ant priekinio tanko. Kai jis pajudėjo, du nušoko, o trečiasis nesuspėjo. Tankas visu greičiu lėkė link smėlio barstomos mašinos, kuria buvo užtverta gatvė. Tikriausiai šis berniukas žuvo, kai tankas sutraiškė mašinos kabiną ir pervažiavo per ją, prieš tai sudaužęs ir “Moskvič”, kuris stovėjo šalikelėje. Šis tankas, tik persiritęs per smėlio barstymo mašiną, pasuko bokšto link, tiesiai į mūsų gretas. Čia yra kalnelis, ir jis, sunkiai ardamas žemę, vos šį kalnelį įveikė, tačiau toliau nejudėjo.

Tuo pat metu kiti tankai ir tanketės jau veržėsi arčiau skardžio ir, nepaisydami žmonių, lėkė link bokšto.

Sakoma, kad tankų vairuotojai buvo karininkai ir jie turėjo elgtis labai atsargiai. Melas! Tankas, kuris sustojo priešais mus, įžūliai sukinėjo savo ilgą vamzdį, o drauge ir akinantį prožektorių, kuriuo tarsi norėjo mus išgąsdinti ir išblaškyti. Tačiau beveik niekas nesitraukė iš kelio. Kai visi tankai jau buvo toli už mūsų nugarų ir ten girdėjosi atakos garsai, jis vis dar tarsi ieškojo, ką dar sulaužyti. Besisukinėjant bokšteliui, už savo nugaros, aptiko dar vieną “Moskvič” – pikapą (liaudis jį vadina “kabluku”). Tuomet sudaužė ir jį. Netoliese stovėjo autobusas LAZ. Todėl savo vamzdžiu brūkštelėjo per šio autobuso langus. Atrodė, kad tankas (tiksliau, jo vairuotojas) buvo išprotėjęs ir ieškojo vis naujų aukų. Ir tik neberadę, ką dar sutraiškius ar sudaužius, pasuko link bokšto.

Mes taip pat nuėjome iš paskos. Girdėjau, kaip vienas vyriškis labai pergyveno, kad nesuspėjo Sudervės gatvėje išraukti iš po vikšrų trečiojo jaunuolio. Du jiems pavyko išgelbėti, o trečiojo nesuspėjo. Tikriausiai šį jaunuolį vikšras pervažiavo per juosmenį. Taip pat kažkas pasakė, kad tankai nuo Sudervės gatvės pradėjo pulti 1.50 val. Jis buvo pažiūrėjęs į laikrodį.

Kai per išlaužtą tvorą mes (beje, su rusu, su kuriuo pasidalijome cigaretėmis) priėjome arčiau bokšto ant aukštesnės vietos, maždaug 100 metrų nuo paties bokšto, matėme šturmuojant bokštą, žiro didieji stiklai, girdėjosi žmonių klyksmai, žmonės bandė savimi pridengti bokštą, jie buvo atskirti nuo visų kitų aplinkui bokštą zujančių tankečių.

Tankai nuolat švaistėsi prožektoriais į mus. Jie buvo iš kairės, o iš dešinės prie medžio pastebėjau žmogų su videokamera. Stengėmės jį užstoti, kad nepastebėtų iš tanko. Matyt, jis sėkmingai viską nufilmavo, nes vėliau atpažinau vaizdus (per Leningrado TV), nufilmuotus kaip tik iš to taško.

Pamiršau pasakyti, kad tarp tankų ir tankečių pravažiavo ir karinis sunkvežimis, kuriame tikriausiai sėdėjo desantininkai.

Visą laiką lietuviškai ir rusiškai J.Jarmalavičiaus balsas plyšojo “broliai ir seserys”, kad visą valdžią Lietuvoje perims “nacionalinio gelbėjimo komitetas”, kad dabar, nuvertus nepakenčiamą režimą, valdžia atiteks darbininkams, valstiečiams ir kažkodėl tarnautojams (kitaip sakant, biurokratams). Iš pradžių atrodė, kad jis pats kalbąs, bet kai viskas buvo pakartota antrą ir trečią kartą, paaiškėjo, jog tai magnetofoninis įrašas, nes viskas buvo perdėm tiksliai, net mažiausios tarties klaidos pasikartodavo. Visą šią “demokratiją” ir “laisvę”, kurią žada nauja valdžia, iliustravo nuolatiniai patrankų šūviai ir trasuojančių salvių papliūpos į dangų. Nuolatos švaistėsi tankų prožektoriai po artimiausių namų langus, tikriausiai ieškojo “snaiperių”. Bet devynaukščio namo ties Kosmonautų prospektu balkonuose jie aptikdavo vien persigandusias pusplikes senutes, vaikus ar sutrikusius žmones.

Apie 2.15 val. žmonės pradėjo eiti į aikštę prie bokšto. Aš irgi pribėgau arčiau.

Tuo metu žmonės nuo paties bokšto buvo jau atstumti. Bokštas apsuptas tankečių, o tarp jų stovėjo desantininkų grandinė su automatais. Jų veidai suakmenėję, įtūžę, akys nejudrios. Neišmanau, kaip atrodo narkomanai, bet jie iš tikrųjų neatrodė normalūs. Vėliau vienam kaukazietiškos išvaizdos nedidelio ūgio kareivėliui, kuris išdrįso kalbėtis su savo bendraamžiais, minioje prasitarus paaiškėjo, kad jie prieš puolimą buvo gavę “po šimtą gramų”. Tik nežinia ko.

Jauni vyrai, kurie irgi buvo neseniai tarnavę armijoje, bandė su kariškiais pasikalbėti. Tai sunkiai sekėsi. Minia skandavo “Lie-tu-va!”, “Fašistai!”, “Af-ga-ni-stan!”

Priešais mus iš tanketės iškišę galvas bjauriai keikė žmones du piemengaliai karine uniforma. Deja, iš minios jiems kartais atsakydavo tuo pačiu. Kareiviai sugalvojo ir tokią pramogą – sukinėdami savo ploną tanketės vamzdį bandė kirsti per arčiausiai stovinčių žmonių galvas.

O per garsiakalbį J.Jarmalavičiaus balsas vis ragino išsiskirstyti, eiti į namus, kur mūsų laukia vaikai. Tai sukėlė dar didesnį žmonių ryžtą nepaklusti išgamai, o stovėti iki pat ryto.

Girdėjosi, kaip tyška stiklai bokšte – jau tie apvalūs plonoje dalyje maždaug 50 metrų aukštyje. Iš antrojo bokšto aukšto (pačios plačiausios dalies) tekėjo vandens čiurkšlės. Žmonės kalbėjo, kad bokšto gynėjai buvo sumanę užlieti šį aukštą vandeniu, kad užpuolikai nepakiltų aukščiau, bet jie nesuspėję. Beje, jiems sutrukdė ir išdavikai, įsivedę ir į vidų desantininkus pro požeminį praėjimą, per kurį buvo įvedamos ekskursijos.

Tuo metu bokšto laibojoje dalyje girdėjosi duslūs susišaudymo garsai.

Pagaliau buvo duota komanda žmones išstumti iš aikštės. Riaumodamos tanketės puolė minią. O desantininkai su atkištais automatais irgi pradėjo grūsti žmones. Per glitų purvą žmonės nenoromis pradėjo trauktis link administracinių pastatėlių.

Mūsų būreliui pavyko užsilipti truputėlį aukštėliau, o kitus sugrūdo į apatinę aikštelę. Greta jos iš dešinės yra sienelė. Ant jos su iškelta trispalve atsistojo jaunuolis, kuris ten išstovės iki pat ryto. Iš viršaus mes matėme, kaip tanketės pradėjo vaikytis jaunimą dideliame plote Kosmonautų prospekto link. Slidžiame nuo purvo lauke jaunuoliai pagriūdavo. Tikriausiai juos galėjo ten ir sutraiškyti.

Aš turėjau tranzistorinį radijo aparatėlį. Pagaliau apie 3 val. išgirdome Kauno radijo stotį, kuri visam pasauliui įvairiomis kalbomis pranešė apie agresiją prieš Lietuvą. Mes labai nudžiugome ir pasiryžome nebesitraukti, kad viską matytume. Maždaug tuo pat metu pamatėme būrelį striukėmis apsirengusių su raudonais raiščiais ant rankų žmonių. Jų galėjo būti apie penkiasdešimt. Jie suėjo į suniokotą bokštą. Žmonės spėliojo, kad tai prakeiktasis “komitetas” ar remontininkai, kurie, sutvarkę techniką, paskelbs kokį nors “manifestą”. Bet bokštas tylėjo, nors ir kaip bandžiau radijuku pagauti, ką jie galėtų pasakyti.

Pagaliau, gal 3.30 val., pasirodė lietuvių policininkai. Rodos, kapitonas (jis pasakė ir savo pavardę) paprašė mūsų iš šio aukštutinio taško pasišalinti. Žmonės nulipo ir suėjo į žemutinę aikštelę. Tarp desantininkų ir žmonių atsistojo Lietuvos policijos eilė, prašiusi nekelti provokacijų ir raminanti žmones.

Pro mus prasiveržė apie aštuoni greitosios pagalbos medikai, jie prašė įsileisti juos paimti sužeistųjų, bet jų net į aikštę neįleido. Galbūt tuo metu buvo renkami iš aikštės sužeistieji ar užmuštieji. Iš apačios mes negalėjome matyti, kas ten darosi.

Lyjant lietui ir šlapdribai žmonės stovėjo prieš desantininkus ir nesitraukė. Visą laiką virš mūsų ant sienelės išdidžiai plevėsavo trispalvė jaunuolio rankose.

Greta manęs stovėjo lietuvis policininkas, jis staiga pasakė: “Jau vėl kažkas vyksta”. Mat sutriko jo radijukas prie peties, pradėjo ūžti ir traškėti. Taip visados “jie” daro, t.y. įjungia trukdymus, kai pradeda operaciją. Visi baiminosi, kad prasidės Aukščiausiosios Tarybos šturmas. Bet atvykę žmonės pranešė, kad Aukščiausioji Taryba dar laikosi.

Iš aikštelės sustiręs pasitraukiau apie 4.30 val., kad apžiūrėčiau ir įsiminčiau sutraiškytas mašinas Sudervės gatvėje. Bijojome, kad jie viską pašalins ir praneš, jog nieko neįvyko. Ant metalo laužo krūvos, kuri prieš porą valandų buvo smėlio barstymo mašina, buvo padėtas batas. Greta – sudaužytas “Moskvič” (pilkas) ir kitas panašios spalvos “kablukas”. Visa tai apžiūrėjo ir policininkai, sakėsi esą iš Jonavos.

Prie įėjimo “Ekskursijoms” jau degė pirmosios žvakutės. Pasikalbėjau su jaunu lenku, kuris sakėsi dirbąs “Ventoje”. Čia pat išgirdome žemutinėje aikštelėje radijo garsus ir nubėgome ten. Apie 5.30 val. radijo stotis “Svoboda” rusų kalba pasakojo, kas dedasi Vilniuje. Alg.Žukas telefonu, o vėliau ir “Respublikos“ jaunasis korespondentas pasakojo apie Televizijos ir radijo komiteto bei TV bokšto šturmą, apie aukas – 9 žuvusieji, per šimtą sužeistų.

Nuo bokšto pasitraukiau apie 7 val. ryto, bet parėjęs per radiją išgirdau, kad prie Aukščiausiosios Tarybos 9 val. ruošiasi rinktis “jedinstveninkai”, tad su žmona išskubėjome tenai.

Žmona Gražina prie bokšto atvyko pusantros valandos vėliau negu aš ir nuo Kosmonautų prospekto pusės. Ji matė daugybę nešamų į greitąją pagalbą žmonių, padėjo. Minioje mes nesusitikome, nors ir buvome beveik tose pačiose vietose.

Beje, žmonės minioje pasakojo, kad matė, kaip kažką išmetė iš bokšto apskrito langelio, – visų nuomone, žmogų.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 15
Lapų Nr. 41–53