Jie – mūsų žudikai
Po Kovo 11-osios ne kartą teko stovėti prie Spaudos rūmų ir spaustuvės Maironio gatvėje, ginant laisvąją Lietuvos spaudą nuo kariuomenės antpuolių. Pavasarį kariuomenės atakos dar nebuvo tokios žiaurios kaip dabar, užimant Spaudos rūmus ir ypač Televizijos bokštą.
Prie Spaudos rūmų mes – būrelis žmonių – užstojome šonines duris ir atlaikėme desantininkų ataką. Jie ruošėsi vėl mus pulti, bet rūmuose pasigirdo šūviai. Desantininkai įsiveržė iš kitos pusės. Mus atakuojantieji atsitraukė. Mes pradėjom juos kaltinti žiauriu elgesiu, lyginom su hitlerininkais.
Užpuolikų būryje stovėjo jaunas karininkas su sarkastiška šypsena veide. Jis pareiškė, kad mes žudome jų karininkų vaikus, todėl jie atvyko čia, kad išvengtų “dalneišich stolknovenij”.
Po to atvyko desantininkų pastiprinimas, pasigirdo šūvis iš patrankos ir šaudymas iš automatų. Rūmus apsupo tankai ir tanketės. Viena iš jų su patrankos vamzdžiu užkabino lango rėmą ir išplėšė jį. Tačiau visa tai buvo tik “smulkmenos”, palyginti su Televizijos bokšto šturmu sausio 13-ąją.
Mums, Lazdynų rajono gyventojams, bokštas yra savas, todėl visi – dideli ir maži – rūpinomės jo apsauga. Tą tragiškąją naktį sūnus su draugais prie bokšto nuėjo iš vakaro, o aš nutariau pabudėti vėliau ir nuėjau apie 1 valandą. Tuo pat metu pasklido žinia, kad atvažiuoja desantininkai. Mes visi suėjom prie bokšto ir jį apjuosėm plačiu žmonių žiedu. Visi susikabinome rankomis ir dainavom lietuvių liaudies dainas. Aplink buvo jaunimas – studentai ir moksleiviai.
Staiga nuo viaduko pusės pradėjo šaudyti iš patrankų. Matėsi, kaip dreba netoli esančių namų langai. Mes dar tvirčiau susikibom rankomis ir skandavom “Lie-tu-va!” Iš tos pačios pusės pasirodė tirštų dūmų debesys. Žmonės pradėjo dangstytis veidus šalikais manydami, kad tai dujos.
Netrukus pro administracinio pastato kampą išlindo pirmasis tankas. Paskui antras – ir visa vora tankų. Vaizdas toks pat, kaip sovietiniuose filmuose rodydavo fašistų tankus, supančius partizanus.
Tankai dideliu greičiu įsiveržė į Televizijos bokšto teritoriją ir apsupo mus iš visų pusių. Aš, vis dar prisimindamas Spaudos rūmų gynybą, galvojau, kad šį kartą mūsų žymiai daugiau ir mes atsilaikysim. Tačiau tankai pradėjo šaudyti į bokštą iš patrankų. Kilo toks uraganas, kad atrodė, jog bokštas grius. Dužo stiklai ir krito ant žmonių galvų. Kilo sąmyšis ir žmonių žiedas praretėjo. Tuo pasinaudojo desantininkai. Jie šoko ant žmonių su automatų buožėmis, skyrėsi kelią prie bokšto, daužė jo stiklus ir šaudydami iš automatų siautėjo viduje. Matėsi, kaip lėkė trasuojančios kulkos ir veržėsi liepsnos iš automatų vamzdžių.
Staiga aš pajutau stiprų smūgį į galvą ir supratau, kad esu sužeistas. Ranka užspaudžiau kraujuojančią žaizdą ir nuėjau ieškoti medicinos pagalbos.
Prie greitosios pagalbos mašinos jau buvo sužeistų. Vienas gulėjo ant neštuvų, kitam tvarstė galvą. Aš laukiau savo eilės.
Šaudymas prie Televizijos bokšto nesiliovė, tankai vaikė nesitraukiančius jaunuolius. Sužeistųjų vis daugėjo. Greitosios pagalbos mašinos vos spėjo teikti pagalbą. Kai kuriems medikų pagalbos jau nereikėjo – gulėjo ant žemės, o juos apraudojo susirinkusi minia. Čia buvo ir korespondentų, kurie su videokameromis stengėsi įamžinti kai kuriuos šios tragedijos fragmentus.
Kruvini kareiviai, norėdami pridengti padarytą nusikaltimą, vėl pradėjo leisti tirštus dūmus, šie graužė akis ir vertė žmones atsitraukti. Tačiau minia nesitraukė, tik dar su didesne neapykanta skandavo: “Budeliai! Fašistai! Budeliai!”
1991 m. sausio 13 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 15
Lapų Nr. 24–28