Parodymas
1991 metų sausio 13 d. Telšių mieste buvo organizuotas transportas žmonėms, norintiems nuvykti į Vilnių budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Du autobusai LAZ išvyko 14.00 val., tačiau pasiliko dar žmonių, kuriems nebebuvo vietos (tarp jų ir man). Užėjau į meriją pas budintį Krašto apsaugos departamento darbuotoją sužinoti, ar bus papildomai transporto. Man atsakė, kad reikia rinktis 17.30 val. toje pačioje vietoje, nes bus dar vienas autobusas. Atėjau, nurodytu laiku buvo autobusas “Ikarus”, susirinko pilnas ekipažas vykstančių žmonių ir lygiai 18.00 val. pajudėjome nuo merijos į kelionę.
22.00 val. atvykome į Vilnių ir tiesiai visi nuėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Prie minėtų rūmų labai daug buvo žmonių. Žmonės dainavo. Netrukus atvyko koncertuoti “Armonikos” ansamblis bei vyrų choras “Varpas”.
Kiek laiko praėjus išgirdau pranešimą, kad prie Televizijos bokšto mažai yra budinčių žmonių ir bokšto apsaugai gresia pavojus. Aš nuskubėjau prie savo autobuso. Greitai susirinkome visi su manim važiavusieji telšiečiai. Nedelsiant mūsų autobusas išvažiavo prie Televizijos bokšto.
Prie Televizijos bokšto mes atvykome lygiai pirmą valandą nakties. Žmonių buvo jau gana daug ir vis dar važiavo autobusų bei kitų mašinų. Žmonės būriavosi apie minėtą objektą. Mūsų grupė užėmėme vietą prie pastato (tikriausiai administracinio), nes prie jo durų mažiausiai buvo žmonių, tad pagalvojome, kad čia yra pavojus desantininkų įsiveržimui. Greitai ir čia pilnai prisirinko žmonių ir vakuumas buvo užpildytas. Išsidėstėme aikštelėje. Žmonių amžius buvo įvairus.
Apie pusė antros nakties išgirdome pranešimą, kad atvažiuoja tankai. Netrukus išgirdau (išgirdome) važiuojančių tankų gaudesį. Greitai pasirodė jų siluetai. Sustojo po keliolikos minučių, plykstelėjo ilgas ugnies liežuvis, patrankos šūvio trenksmas. Susispaudė, rankomis susikabino visi esantys žmonės ir skandavo: “Lietuva – Lietuva”. Praėjus pauzei apie penkias minutes – vėl patrankų šūvio trenksmas ir vėl kartojosi panašiai po tokio paties intervalo šūvio trenksmas. Po kiekvieno tankų patrankų šūvio visi esantys žmonės vis smarkiau ir galingiau skandavo: “Lietuva – Lietuva”. Savyje pamaniau ir sakau žmonėms: “Nebijokite, nesutrikite, nes kareiviai gąsdina ir daro žmonėms psichologinį spaudimą”.
Po minėtų šūvių pamačiau gatve (kaip jinai vadinasi, nežinau) iš pietvakarių pusės atžlegėjo tankai, keli – neįsistebėjau. Vienas privažiavo visai priešais mus šone pastato, stipriomis galingomis prožektorių šviesomis apšvietė mus, kiek pastovėjo, lyg pasiruošęs atidengti į čia esančius žmones ugnį. Netrukus bokšto pusės link pasigirdo automatų šaudymas, pasklido dujų smarvė, aplink pasklido pilkų dūmų kamuoliai iš sprogdinamų paketų. Aplink žmonių šauksmas, klyksmas, didžiausias šurmulys. Pradėjo įjungtomis sirenomis priešais viena po kitos važinėti medicininės tarnybos greitosios pagalbos mašinos. Vaizdas nakties tamsoje buvo siaubingai šiurpus. Važiavo tankai į bokšto teritoriją. Kaip matoma, kareiviai įsiveržė į patį Televizijos bokštą, susišaudymas bokšte vyko apie valandą. Po to užgeso šviesos, tik liko, atrodo, pirmame ir antrame aukšte. Girdėjau iš kai kurių žmonių, kad bokšte yra gynėjų ginkluota grupė, kuri užsibarikadavo bokšto viršuje ir pakėlė liftus.
Maždaug, kaip minėjau, po kokios valandos šaudymo viskas nurimo, tik tankų girdėjos riaumojimas. Nubėgome pro pastato praėjimą ir laiptais pakilome į esančią aikštelę, iš kurios buvo gerai matyti bokštas ir jo aplinka. Mačiau, kaip po teritoriją tankai skersai išilgai važinėjo, vikšrais viską maišydami. Mano manymu, šioje teritorijoje galėjo būti su žeme sutraiškytų gal ir ne vienas žmogaus lavonas. Teritoriją apsupo automatus atstatę desantininkai.
Priėjome prie pat jų ir pradėjome aiškinti, ką jie daro, kad mestų ginklus ir eitų pas mus į žmones. Jų išvaizda buvo klaiki, vilkėjo kombinezonais, šalmai ant galvų, ant sprandų apmuturiuoti lyg kažkokie guminiai ar kitokie muturai. Veidai išblyškę, akys kaip pamišėlių, lyg stiklinės.
Pasibaigus šturmui gatvėje netoli administracinio pastato, kur stovėjome, buvo sutraiškyti du sunkvežimiai “Zil”, vienas buvo su smėliu. Toliau du lengvieji automobiliai sudaužyti. Vienas sunkvežimis gerokai apdaužytas. Pasak milicijos darbuotojo, prie tų minėtų sutraiškytų sunkvežimių tankų buvo suvažinėti vienas vyriškis ir viena mergaitė. Lavonų nemačiau, matomai, buvo nuvežti.
Aplink visą bokšto teritoriją buvo klaikus vaizdas. Aplink apstatyti tankai, tanketės ir kareiviai – desantininkai.
14 d. rytą apie 9.00 val. susirinkome visa mūsų grupė, palikome bokšto teritoriją ir išvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Ten radome labai daug žmonių. Vyrai, daugiausia jaunimas, tempė armatūras, betono blokų laužus ir statė barikadas. Apie dvyliktą valandą (tiksliai laiko neprisimenu) vėl pasigirdo važiuojančių tankų gaudesys. Apačioje, nežinau, kaip ta gatvė vadinasi, kur transporto judėjimo magistralė priešais Tarybos rūmus. Kiek spėjau suskaičiuoti, pravažiavo aštuoni, jie nesustojo ir nuvažiavo.
Sutartu laiku atėjau prie mūsų autobuso ir visi 15.00 val. išvažiavome į namus.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 15
Lapų Nr. 16–19