Lančiūnavos ž.ū. m-klos dirbantieji (17 žmonių) 1991 m. sausio 12 d. vakare išvyko budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų Vilniuje. Vaikštinėdami apie rūmus susitikome vyro brolį. Laikinai atsiskyrėme nuo saviškių, nuvežėme paguldyti vaikus pas brolį ir ketinome grįžti pro TV bokštą vėl prie Aukščiausiosios Tarybos. Tai buvo apie 0.15 val. Grįždami iš Justiniškių rajono pamatėme važiuojančius tankus ir dengtą sunkvežimį bokšto link. Iš karto supratome, kad prie bokšto vyksta. Tai buvo 1.25 val. (pusė dviejų). Mes aplenkėme tankus ir sustojome bokšto papėdėje netoli tilto. Skubėjome prie bokšto, tačiau atsirėmėme į vielos tinklo tvorą ir prisijungėme prie kitų jau ten sustojusių žmonių. Jaunimas lipo per tvorą ir bėgo prie bokšto. Tankai sustojo prie pat mūsų mašinos. Užblokuodami gatvę po du. Žmonės patraukė autobusus, mašinas ir davė kelią, kad jie galėtų pasukti nuo bokšto kita gatve. Tačiau pirmasis tankas tik truputį pasuko kitos gatvės link ir sustojo sankryžoje. Vienas tankas smarkiai skleidė garus. Žmonės apstojo tankus visai arti, kiti stovėjo gatvėje, dar kiti skubėjo prie bokšto arba stojo prie tvoros. Jie labai greit pradėjo sukinėti vamzdžius tankų ir šaudyti. Taip pat šaudė ir iš automatų. Paleido dūmus. Žmonės skandavo “Lietuva”. O pabūklai ir toliau šaudė keldami vamzdžius aukštyn ar žemyn. Atrodė, taiko į bokštą. Pagalvojome, kad gali griūti pats bokštas. Stovėdami prie tvoros, susikibę rankomis, klausėmės paskutinių radijo diktorės žodžių: “Čia mes, Lietuvos radijas”. Ir, nutilus diktorės balsui, žvilgtelėję link bokšto, pamatėme akinančias prožektorių šviesas, judančius tankus prie bokšto iš kitos pusės, nei mes stovėjome. Minėti tankai labai greit supo bokštą, pradėjo šaudyti, pasigirdo automatų salvės. O žmonės šaukė: “Nebijokit!” Ir vėl skandavo: “Lietuva!” Išgirdome byrančius stiklus, pamatėme aukštyn lekiančias šviečiančias raudonas kulkas. Ir staiga prie tos mūsų tvoros atlėkė keturi tankai. Jie trumpai stabtelėjo, išsirikiavo ir išlaužę tvorą dideliu greičiu nulėkė prie bokšto. Tai buvo be galo baisu! O prie bokšto vis šaudė, gatvėje tankai taip pat šaudė. Greitosios pagalbos mašinos su sirenomis lėkė prie bokšto. Girdėjome žmonių balsus: “Viskas, užėmė! Sušaudė, sprogdino”. Tai buvo grįžtančiųjų nuo bokšto žmonių balsai.
Mes pagalvojome, kad tuo pačiu metu puola ir Aukščiausiąją Tarybą. Todėl ten toliau nevykome, o grįžome į Ukmergės kelią (brolis atvežė) ir skubėjome į namus su visais nepažįstamais žmonėmis, kurie buvo prie pat bokšto. Jų liudijimas buvo be galo kraupus. Tai buvo pragaro naktis.
P.S. Jeigu kiltų neaiškumų, prašome skambinti, nes sunku susikaupti ir viską tiksliai aprašyti. Prie mūsų mašinos stovėjo tankas Nr. 219.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 15
Lapų Nr. 10–12