Nuostabus vakaras. Tai bent! Kiek jaunimo, kiek bendraamžių, senų žmonių. Vaikštai aplink bokštą ir tiesiog kas kelis žingsnius naujas renginys. Tai diskoteka, tai šokiai, dainos, žiūri televizorių, šnekučiuojasi, vakarieniauja. Na, tiesiog neįtikėtina, jog mes, skirtingų amžių žmonės, galime šitaip bendrauti. Tie laužai… Jie tarsi ženklas, kad vyksta puota. Dabar tai prisimenant darosi net nejauku ir skaudu, o kodėl? Nežinau… Visa tai buvo neilgam…

…Pasigirdo čaižūs automobilių signalai. Kas tai? Vėl apgaulė ar tikrovė? Kraujas kūne užvirė, išmušė karštis. Garsas sklido vis arčiau… Žmonės pradėjo kilti prie bokšto žiedo. Kas per tvorą, kas kopėtėlėmis. Visi greitu žingsniu skubėjo prie žiedo. Aplink pasirodė sunkūs dūmai, o geležies tarškėjimas darėsi vis geriau girdimas. Tvarkdariai prašė, kad žmonės nestovėtų prie tvoros, nes kiekvieną minutę gali pradėti šaudyti. Dabar visi supratome, jog tai, ką pamatėme apačioje, buvo baisi tikrovė… Tankai…

Iš šonų buvo girdėti balsai:

– Visi prie žiedo…
– Be panikos, mes laimėsime…
– Saugokite moteris…

Nieks neabejojo, jog bus kova. Bet kad ji bus tokia baisi, niekas nesitikėjo. Bėgdami prie žiedo žmonės sunkiai alsavo, po kojomis buvo tik purvas…

Keistas tas mūsų optimizmas… Kai kur dar girdėjosi juokai ir linksma muzika.

Debesys darėsi nuo dūmų vis sunkesni. Kvėpuoti buvo vis sunkiau. Kūnas pradėjo virpėti… Žmonių prie žiedo rinkosi vis daugiau. Iš pradžių susidarė dvi linijos, o trečia stovėjo prie pat žiedo langų. Bokšto pastate dingo šviesa. Pastatas apmirė… Atrodė, kad jis miega ir mes stovintys esame atsakingi už jo ramų miegą.

Iš radijo imtuvo klausėmės įdėmiai kiekvieno pranešimo. Tikslios informacijos, kas vyko apačioje, neturėjome. Laikas tarsi sustojo… Visi laukė būsimo mūšio arba atsitraukimo… Bet… Dūmai dengė dangų, o ūžesys nenustojo nė minutei. Toks vaizdas buvo, jog apačioje tankai viską išars. Tuo metu aš tikėjausi tik pergalės, nes žmonių jau buvo vos ne penkios eilės.

Virš daugiaaukščių namų pasirodė žibintas, kaip koks vijurkas sukinėjosi tai vienur, tai kitur. Kai jo spindulys patekdavo į mūsų pusę, negalėdavome būti atsimerkę, nes labai apakindavo. Nepraėjus gal ir dešimt minučių, danguje pasirodė raudona pašvaistė, o po to sekė toks siaubingas trenksmas, kad aš net nepajutau, kaip priklaupiau. Galvojau, kad nuo to sprogimo apatinio pastato tik šipuliukai liks. Širdis dar smarkiau pradėjo plakti, nes aš, būdama mergina, visai nenusimaniau apie karinę techniką ir nesupratau, kas įvyko. Aplink spiegė moterys. Vyrai stengėsi raminti aiškindami, kad tai sprogstamieji paketai, kurie savo garso banga yra labai galingi. Tai buvo tik akimirksnis, po kurio sekė vos ne serija tokių sprogimų. Tik pamatydavau raudoną šviesą, iškart užsimerkdavau ir uždengdavau ausis. Nieko panašaus nebuvau girdėjusi, nors netoli namų yra vos ne trys daliniai kareivinių. Prasidėjo maža suirutė. Kalno apačioje pasigirdo stiklų dūžiai, automatų tarškėjimas. Šalia stovintis vyrukas pasakė :

– Na, štai, girdite, “šarkos prašneko”…

Tuo metu per radijo imtuvą išgirdau V.Landsbergio balsą. Kiek atsimenu, jis bandė raminti ir pasakė, jog šaudo tuščiais šoviniais. Po šios kalbos žmonės aprimo. Mano savijauta buvo labai bloga. Man rodėsi, kad mes stovime ant ugnikalnio, kuris bet kuriuo momentu gali prasiveržti. Apačioje vis dar nenutilo automatai ir žmonių spiegimas. Kai truputį aptilo sprogimai, vienas vaikinas nuskubėjo pažiūrėti, kokia padėtis apačioje. O mes, likusieji, pradėjome dainuoti, o ką? Nepamenu. Iš mano lūpų išėjo tik keletas žodžių:

– Viešpatie, padėk… Aš jaučiu, kad tu su mumis.

Aš negalėjau dainuoti, man gerklėje užstrigo ašaros. Vos valdžiausi. Gal jaučiau, kad mums teks palikti šį pastatą, o gal jaučiau savo bejėgiškumą, dėl kurio buvo labai gėda.

Štai ir vaikinukas sugrįžo, jis pasakė, kad labai daug tankų… Po to pridūrė, jog aplink žiedą truputį ramiau. Bet nespėjus vaikinui visko išpasakoti, kaip iš šonų pasigirdo, jog tankai iš miško pusės supa bokštą. Mūsų širdys pradėjo plakti tarsi vienu ritmu. Iš visos širdies žmonės šaukė: “Lietuva laisva”.

Pažiūrėjau į dangų, pasirodė, kad net debesys tuoj pravirks. Oras darėsi sunkus, aš negalėjau pilnai įkvėpti oro, tai mane siutino, nes jaučiau, kaip netenku jėgų. Tai buvo kažkas siaubingo. Po kelių sprogimų, visai šalia, pasigirdo stiklų dūžiai. Kai atsisukau, pamačiau, kad kažkas daužė iš vidaus stiklus. Garsas buvo kurtinantis.

Pasigirdo minioje liepimai visiems užsirišti šalikus ant nosies ir kvėpuoti pro burną. Viskas buvo daroma akimirksniu.

Tą baisią minutę žmonės nebėgo siaubo pagauti, ne!!! Mes nebėgome, tik darėme didesnį ratą, kad stiklai nekristų ant mūsų. Merginas vyrai grūdo į minios vidų. Šalia pasirodė šarvuočiai. Aš pakraupau, nes apsižvalgius pamačiau aplink tik šarvuočius ir iškreiptus kareivių veidus. Tuo metu niekaip negalėjau susigaudyti, kas vyksta. Minios suspausta aš artėjau prie tvoros. Netikėtai išgirdau:

– O Viešpatie, jie važiuoja tiesiai į mus…

Po to prasidėjo kažkoks chaosas.

– Moteris nukrito, nelipkit, kelkime…

Atsisukau ir pamačiau visai netoliese tanką. Man jau nebebuvo baisu, nes jausmų jau nebevaldžiau, vieni tik žodžiai buvo mintyse:

– Kas tai? Karas?..

Prie tvoros slinkome vėžlio žingsniu. Toliau aš nepamenu, kas buvo, bet tik vienas momentas įstrigo į atmintį, kaip vyrai su ašarom akyse puolė tiesiai ant tankų. Aš pasiekiau tvorą ir perlipus galvojau, kad karas jau baigėsi, bet labai apsirikau. Mūšis apačioje buvo pačiame įkarštyje. Šiaip taip nušliaužę nuo kalno jautėme, kaip visai šalia švilpia kulkos ir kilnojasi žemės gabaliukai.

Gatvėje pamačiau tankus. Manyje pradėjo virti neapykantos jausmas. Man trūko jėgų, kad galėčiau save raminti. Mintyse man viskas kartojosi iš naujo ir iš naujo. Norėjosi užsikimšti ausis ir nebegirdėti šio triukšmo. Iš vidaus veržėsi noras šaukti, rėkti, galų gale kaukti iš nevilties.

Bet aš prisiminiau tą minutę Viešpaties sakytus žodžius: “Kišk kalaviją atgal, kur jis buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus…”

Tą pačią dieną apkvaišusi nuo įvykių sėdėjau prie radijo ir gaudžiau kiekvieną informaciją. Tai buvo kažkas baisaus… Televizija neveikia! Radijas vos girdisi… Toks vaizdas, kad pasaulyje viena likau…

Ilgai negalėjau sugrįžti mintimis į tikrovę. Išgirdus žodžius: “Gorbačiovas, armija, desantai, “Gelbėjimo komitetas”, nacionalistai ir t.t., darėsi koktu. Netekau vilties, kad ponas Gorbis turi sąžinę. Kaip toliau gyventi?!”

Matytas vaizdas niekaip nesitrynė iš atminties ir man jis susitapatino su Jėzaus istorija. Kai Judas išdavė Jėzų ir kai jį suėmė ir nuvedė pas aukštuosius kunigus: “Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų”.

Argi neatitinka… Argi nebuvo Judo…

Mes, paprasti Lietuvos vaikai, ėjome jos ginti. Ir mūsų vienintelis ginklas buvo tikėjimas pergale, tikėjimas gera Lietuvos ateitimi. Daug žuvo… Tos aukos ne beprasmės. Ir tai nereiškia, kad mes nebetekome vilties. Ne! Tikėjimas dar labiau sustiprėjo! Ir mes laimėsime, nes Viešpats visada teisiųjų pusėje. Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo!

Ir norėčiau pabaigti tokiais žodžiais iš Biblijos:

“Visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs. Neatsilyginkite piktu už piktą, ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite vieni kitus, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo”.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 15
Lapų Nr. 6–9