Man, jau antrą naktį budėjusiai prie Lietuvos televizijos ir radijo komiteto, visam gyvenimui Sausio 13-osios naktis liks baisiu prisiminimu, kurį labai skaudžiai išgyvenau.
Pasibaigus “Armonikos” ansamblio koncertui, su kuriuo dainavo ir visi susirinkusieji, kažkas iš minios sušuko, kad važiuoja tankai. Buvo girdėti jų riaumojimas, bet jie pasuko Televizijos bokšto link. Nepraėjus nė 5 minutėms, pamatėme atvažiuojant greitosios pagalbos mašiną, o paskui ją –tanketes, tankus, desantininkų mašinas. Iš šių mašinų labai greitai iššoko sužvėrėję desantininkai ir, truputį pritūpę, ėmė šaudyti iš automatų į mus, stovinčius trimis eilėmis prie Radijo komiteto pastato. Skandavome “Lietuva! Lietuva!” Aš galvojau, kad jie nešaudys į mus beginklius, taikius žmones. Bet, deja, jie buvo ištroškę žmonių kraujo. Už mūsų autobuse sėdėjęs vairuotojas sušuko, kad reikia gydytojo ir greitosios pagalbos.
Tada pradėjome šaukti: “Fašistai! Fašistai!”, “Gėda! Gėda!”
Sugriaudėjo tanko pabūklas. Galingas garsas. Pradėjo byrėti Radijo pastato ir gyvenamojo namo langų stiklai. Toks galingas šūvis buvo ne vienas. Po kojomis drebėjo žemė. Protarpiais viskas paskęsdavo tirštuose dūmuose. Slinko dujų debesys. Sproginėjo sviediniai.
Vienas iš netoliese stovėjusių jaunuolių sukniubo, o kiti du turbūt nunešė jį į Konarskio ir Žemaitės gatvių sankryžoje stovėjusią greitosios pagalbos mašiną.
Užgesus elektrai, tamsą draskė tanko prožektorių šviesa. Į didesnius žmonių būrius skriejo sprogstamieji paketai, buvo šaudoma iš automatų, mušami žmonės. Vieną vyriškį, kuris ėjo svyruodamas, susiėmęs galvą, nuvedžiau į vieną priešais esančio namo butą, nes greitosios pagalbos mašinų nebuvo matyti, ir paprašiau iškviesti greitąją pagalbą. Žmogus sakėsi, kad desantininkas jam smogė automatu per galvą.
Kad ir kaip buvo kraupu, žmonės nesiskirstė. Per garsiakalbį nuskambėjo Jermalavičiaus žodžiai: “Broliai ir sesės, mes nenorime, kad būtų pralietas kraujas, grįžkite visi namo”. O lauke ir toliau slinko dujų debesys, tankai leido dūmines užtvaras, užgeso šviesa, sproginėjo sviediniai, dužo langų stiklai.
Žmonės su ašaromis akyse šaukė:
– Ką jūs darote, fašistai?
Kareivių buvo apgirtę, jų veidai buvo baisūs. Per garsiakalbį skelbė, kad teisėta valdžia perėjo į darbininkų ir valstiečių rankas.
Vis dar tratėjo automatai, šaukė klykė moterys. Gatvėje stovėjo sulamdytas “Moskvičius”, įlenktu sparnu “Volga”.
Viešpatie, niekada netikėjau, kad tokį reginį reiks išgyventi. Tai buvo karo mūšis.
Slinko siaubo valandos, bet nesinorėjo grįžti namo. Nuvažiavome į Nepriklausomybės aikštę.
Pralietas žmonių kraujas. Gėda tiems, kurie tai padarė. Jie visiems laikams užsitraukė rūstų Lietuvos žmonių prakeikimą. Tai – bolševizmas.
Aš tikiu, kad ir toliau būsime susitelkę, nors esame bejėgiai prieš tankus, bet labai tvirti dvasia.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 14
Lapų Nr. 56–58