Jaučiu pareigą pranešti apie to kruvinojo sekmadienio įvykius.
Mūsų visa šeima: aš su žmona, sūnus ir dukra, budėjome tą šeštadienį, t.y. sausio 12 d., prie bokšto. Vėlai vakare parėjau namo atsigerti karštos arbatos. Po kurio laiko pro langą pamatėm atvažiuojant tankus. Greit apsirengėm ir bėgom prie bokšto. Atkreipėm dėmesį, kad iš viso rajono, iš visų pusių bėgo žmonės. Kai atbėgom, tankai kaip tik artinosi prie bokšto žemutinės dalies. Ten stovėjo daug mašinų, skersai kelio – du sunkvežimiai su smėliu. Žmonės stovėjo prieš tankus šaukdami “Lietuva!” Iš tankų pasklido kažkokie dūmai, bet važiuoti per tuos sunkvežimius jie kažkodėl nesiryžo.
Mes pagalvojom, kad jie gali apvažiuoti iš kitos pusės, t.y. nuo vaikų lopšelio darželio, o ten užtvėręs kelią buvo tik vienas sunkvežimis su smėliu. Taip pat buvo daug lengvųjų automobilių, autobusų.
Ir tikrai pasitvirtino mūsų mintys. Jie atvažiavo iš kitos pusės. Čia žmonių buvo žymiai mažiau. Išgirdom, kaip žmonės sušuko: “Vyrai, susikimbam rankomis ir sudarom grandinę, kad ir šaudys –visų neiššaudys”. Tada vyrai sustojo ant kelio. Sunkvežimis liko jiems už nugarų. O vėliau – klaiku. Tankas važiavo nekreipdamas dėmesio į tai, kad ten beginkliai žmonės. Vienas vyriškis rankomis užsikabino už patrankos vamzdžio ir užšoko ant tanko, o du vyriškiai jau nebespėjo. Juos prispaudė prie sunkvežimio su smėliu ir pervažiavo. Vieną išmetė tankas iš po vikšrų, pervažiavęs sunkvežimį, o kas atsitiko su antru mes nematėm. Tas ant tanko buvęs vyriškis, taip ir pervažiavo per visą sunkvežimį kartu su tanku. Kai tankas važiavo nuo sunkvežimio, tai priekiu atsitrenkė į asfaltuotą kelio dangą ir vyriškis nuo smūgio neišsilaikė ant tanko ir nukrito prieš pat vikšrus. Nukrito jis ant kojų ir tai jį išgelbėjo, nes spėjo pabėgti. O tankas apsisuko į bokšto pusę, pervažiavo šalia stovėjusį lengvąjį automobilį “Moskvič” ir nuvažiavo link bokšto.
Mes bėgom į viršų prie bokšto, nes žinojau, kad ten mūsų sūnus. Ten vyko baisus šaudymas, nešė nušautus ir sužeistus. Žmona, susiėmusi už galvos, dejavo “kur mano sūnus”. Bėgom prie greitosios pagalbos mašinų, žiūrėjom, gal ten mūsų sūnus. Tuoj pasigirdo per garsiakalbį: “Broliai, sesės, skirstykitės namo”, bet žmonės nesiskirstė. Didžiuojamės savo tautos žmonėmis.
Ačiū Dievui, namo susirinkome visi sveiki ir gyvi.
Tai kas įvyko tą naktį yra siaubinga ir nežmoniška.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 14
Lapų Nr. 25–28