Naktį iš sausio 12 d. į 13 d. išgirdusi per televizorių, kad Televizijos bokštui gresia pavojus, su vyru Mindaugu nuvažiavome prie jo. Buvo apie 1.30 val., žmonių buvo daug. Žmonės pradėjo šaukti: “Tankai, tankai. Daugiau žmonių ateikit prie bokšto!” Nubėgome. Ten jau buvo daug žmonių. Pamačiau, kad jau palei tvorą važiuoja tankai. Ten kartu su tankais bėgo ir žmonės. Tankai įvažiavo į bokšto teritoriją, apvažiavo aplink mus, apstojusius bokštą, ir sustojo. Tankai pradėjo šaudyti. Garsas buvo siaubingas. Kažkas pasakė, kad šaudo tuščiais ir kad nebijotume. Pasigirdo stiklų dužimas. Man pasirodė, kad susprogdino bokštą. Pasipylė desantininkai. Aš perėjau už tankų, bet daugelis žmonių dar liko prie pat bokšto. Išgirdau, kad kažkas šaukia: “Gydytoją, greičiau!” Aš nubėgau prie tvoros ir pakviečiau gydytoją. Kai sugrįžau, sunku buvo suprasti, kas darosi. Kareiviai vaikė žmones. Šaudė į viršų, į žemę, į žmones. Dalis kareivių buvo suėję į bokštą. Ant vieno tanko buvo garsiakalbis. Šis tankas išvažiavo į priekį ir pro garsiakalbį (manau, tai buvo Jermalavičiaus balsas) pradėjo kalbėti: “Broliai ir sesės! Į jus kreipiasi Nacionalinio gelbėjimo komitetas. Valdžia perėjo į mūsų rankas. Jūs buvote suklaidinti. Prašau skirstytis į namus.” Visą tą laiką buvo nešami sužeistieji. Važiavo vis daugiau ir daugiau greitosios pagalbų mašinų. Žmonės nesiskirstė, o skandavo: “Lietuva, okupantai, fašistai!” Tankas su garsiakalbiu pradėjo važinėti vaikydamas žmones ir skleisdamas tą pačią informaciją. Mes bėgome, o tankui pravažiavus vėl grįždavome. Po to atėjo ginkluoti kareiviai ir pastatė užtvarą. Iš kažkur atsirado mūsų milicija (su vyčiais), kuri sustojo tarp mūsų ir kareivių. Iš pradžių pagalvojau, kad jie parsidavėliai, bet paskui jie paaiškino, jog juos atsiuntė ministras Misiukonis, kad apsaugotų žmones nuo kareivių, kad mažiau būtų aukų. Iš jų sužinojome, kad Parlamentas dar neužimtas. Bokšte karts nuo karto dar pasigirsdavo šūviai. Kareiviai elgėsi įžūliai. Vis žadėjo iš Lietuvos padaryti “Sovietskuju Litvu”. Negalėjo ramiai žiūrėti į lietuvišką trispalvę, vis stengėsi ją pagriebti ir suplėšyti.

Žmonės sustoję sakė, kad matė bokšte sužeistus žmones, kurių kareiviai neleido paimti. Atėjo keli gydytojai baltais chalatais ir Raudonojo kryžiaus vėliava. Jie prašė įleidžiami į bokštą, bet jų neleido. Bokšte šaudymas tęsėsi apie 2 valandas, tol kol jie užkopė iki restorano ir ten uždegė šviesas. Tarp mūsų buvo 2 korespondentai iš Anglijos, kurie ieškojo mokančių kalbėti angliškai. Buvo ir prancūzų korespondentė, kuri kalbėjosi su kareiviais. Atsirado žmonių, turinčių radijo imtuvus. Klausėmės paskutinių (taip tuo metu atrodė) Nepriklausomos Lietuvos pranešimų iš Kauno. Mes pabuvome prie bokšto iki 6.30 val. Paskui išvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.

Po tokių šiurpių vaizdų neįmanoma buvo nei valgyti, nei miegoti. Kreipiausi į gydytoją (Vasaros g. 5). Net ir dabar, praėjus daugiau kaip 2 savaitėms, dreba visas kūnas, o visos naktys – tarp tankų ir desantininkų. Tai baisu.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 14
Lapų Nr. 7–9