Aš, Mackevič Liubov Aleksandrovna, esu 1991 m. sausio 11 d. įvykių prie Spaudos rūmų liudininkė. Aš važiavau iš miesto troleibusu Nr. 7 namo. Troleibusas negalėjo privažiuoti prie stotelės “Spaudos rūmai”, nes važiavo tankai ir karinės mašinos. Žmonės lipo iš troleibuso ir aš kartu su jais. Iš karinių mašinų išlipo kareiviai ir apsupo Spaudos rūmus. Praėjau pro kareivių eilę prie žmonių, kurie saugojo rūmus. Staiga pasigirdo labai stiprus šūvis iš tanko, net Spaudos rūmų stiklai išbyrėjo ant žemės. Po to buvo įsakyta kareiviams veržtis į minią, kuri saugojo rūmus. Jie prabėgo pro mane šaudydami iš automatų. Kulkos lėkė netoli manęs. Staiga susigriebiau už akių, nes pajutau, kad kažkas pateko į akį. Atsipeikėjus pamačiau, kaip žmonės gynė Spaudos rūmus nuo kareivių. Kareiviams nepasisekė prasiveržti pro minią ir jie atsitraukė. Iš minios išėjo sužeisti keturi vyrai, tarp jų 17–18 metų jaunuolis peršautu veidu. Jis praėjo pro mane visas kruvinas ir aš pradėjau garsiai verkti, prašydama kareivių daugiau nepakartoti puolimo. Jie tiesiog nereagavo į mano prašymą, tik žiūrėjo savo stiklinėmis akimis į mane ir nieko nesakė, tikriausiai ir bijojo ką nors atsakyti. Iš toli žmonės pamatė desantininkų kepures. Jie bėgo saugoti įėjimą nuo “juodosiomis beretėmis” vadinamų desantininkų, tačiau jie lengvai prasiveržė. Kareiviai sėdo į mašinas ir išvažiavo. Aš dar ilgai verkiau važiuodama namo, nes man “akyse stovėjo” sunkiai sužeistas vaikinas.
Aš, rusų tautos moteris, negaliu atleisti nusikaltėliams už nekaltai pralietą kraują. Aš kovosiu kartu su Lietuvos tautos žmonėmis už Nepriklausomą Lietuvą ir Lietuvos pilietybę.
1991 m. sausio 11 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 14
Lapų Nr. 1–3