1991. Sausio 13
Nežinau, ar galima papasakoti tai žodžiais. Tai buvo baisu! Reikėjo matyti.
Sausio 12-tos vakare, 23.30 val. paskambino tėvas, kad kupiškėnus atvežė prie Radijo komiteto. Pasiėmę sumuštinių, arbatos nuvykome prie pastato. Čia centrinis įėjimas buvo apsuptas autobusais ir žmonių būriais. Ieškojome tėvo. Bet jo neradome, nes po 15 minučių juos išvežė prie TV bokšto. Ten jis ir tapo tos kruvinos nakties liudininku. Neaplenkė ir jo – gavo strypu per nugarą, pralėkdamas šovinys išdegino paltą ir skeveldra sužeidė ranką, bet likimo nebuvo lemta žūti ir tuo reikia tik džiaugtis.
O prie Radijo komiteto kai kurie žmonės dainavo, kai kas klausėsi pranešimų. Staiga išgirdome kreipimąsi į tautą. Pasidarė neramu. Netrukus prabėgo vyrukas šaukdamas: “Važiuoja tankai!” Dalis žmonių bėgome į priekį, bandydami užtverti kelią. Net nepagalvojome, kad jie nesustos. Tankai (priekyje greitosios pagalbos automobilis) važiavo visu greičiu į mus. Vos spėjome išsiskirti. Paskutinės atvažiavo mašinos su kareiviais. Sustojus, iš jų pradėjo šokinėti ginkluoti automatais kareiviai. Ir aš nustebau – kokie žmonės drąsūs. Niekas nepuolė bėgti, slėptis. Stovėjo jaunimas ir greta net močiutės. Tuo metu apsisukę grįžo tankai, atsisuko tiesiai į Radijo komiteto pastatą ir pradėjo šaudyti. Aplink byrėjo stiklai, automatų šūviai be paliovos tratėjo. O mes kartojome žodį: “Lie-tu-va”. Tuo metu, atrodė, buvo vienintelis ginklas, kuriuo galėjome atsakyti į automatų šūvius. Atrodė, kad visas pastatas dreba ir tuoj subyrės. O diktorės balsas dar girdisi. Staiga nutilo… ir vėl išgirdome. Net palengvėjo. Dar gyvi, gal įvyks koks stebuklas ir dar garsiau skandavome: “Lie-tu-va”, kai kas kartojo: “fašistai”. Bet staiga balsas visai nutilo. Dešinėje pusėje pasigirdo šūksniai: ieškojo greitosios pagalbos, nes yra sužeistų. Tai buvo baisu, net sunku patikėti, kad šiandien gali žūti žmonės. Kareiviai darbavosi toliau. Į minią pradėjo mėtyti sprogstamas medžiagas. Sprogo visai netoli. Tada suspaudė širdį, pasidarė negera ir nutariau trauktis iš čia, nes buvau su 14 metų mergaite.
Dabar jau aišku. Pastatas užimtas, kareiviai siautėja aplink. Vyras nuėjo arčiau prie įėjimo ir matė, kaip susidorojo su užsienio žurnalistu, kuris filmavo.
Parbėgome namo, mama puolė verkti. Ir tuo metu, man labiausia buvo gaila mamos, nes ji be paliovos kartojo: “Viešpatie Dieve, kodėl apleidai mūsų tautą, kodėl mano mažiems anūkams lemta tai matyti”.
O radijo imtuvas tylėjo. Staiga radome Kauno stotį. Ir vėl nušvito kibirkštėlė. Kauniečiams tikrai dėkingi, kad, pakviesti rinktis prie Kauno radijo stoties, nepabūgo ir sugebėjo apginti.
Tuo metu nieko daugiau nenorėjau, kad tik greičiau išauštų rytas, nes su juo kartu, atrodė, viskas išnyks kaip klaikus sapnas. Jis išaušo. Bet buvo ir vėl pilnas nerimo. Pasigirdo kvietimas rinktis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Ir vėl apsirengėme ir išėjome. Iš visur į Nepriklausomybės aikštę skubėjo žmonės, neišgąsdino baisūs nakties įvykiai. Tėvynė pavojuje. Ir čia padariau išvadą – per ilgai kentėjome neteisybę. Nė kiek nesigailiu, kad nusivedžiau mergaitę, tegu mato ir prisimena, kad laisvė pati neateina, už ją reikia kovoti ir net paaukoti patį brangiausią, ką žmogus turi – gyvybę!
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 59–62