Sausio 13-oji
Aš, Lukošiūnas Arvydas, Adomo Vietinės pramonės technologinio instituto vyr. konstruktorius sausio 11–12 d. visą parą budėjęs prie Aukščiausiosios Tarybos, sausio 12 dieną su šeima, sūnumi Lukošiūnu Dariumi, 1969 m. gimimo, MTI “Venta” techniku ir žmona Lukošiūniene Česlava, 47-osios vidurinės mokyklos rusų k. mokytoja, budėjome prie Televizijos bokšto. Žmonės šoko, dainavo, skandavo “Lietuva!” “Laisvė!” Apie 17 val. gavome keletą pranešimų iš žmonių, kad tankai būriuojasi Žvėryne, tačiau po pranešimo ir žmonėms pasiskirsčius saugojimo vietas aplink bokštą, tankai nepasirodė. Gal porą kartų kartojosi tokie pranešimai. Tačiau tankų vis nebuvo, įtampa atslūgo ir dauguma nusprendėm, kad dėl deputatų komisijos atvykimo šturmo nebus. Apie 20 val. mes sušalę grįžome namo (gyvename Lazdynuose). Atidžiai klausėmės žinių. Rengėmės eiti miegoti, kai pasigirdo šūviai iš patrankų. Tai buvo 0.30 val. (nakties). Mašina stovėjo kieme, įšokome į ją ir Architektų gatve per kelias minutes buvome ten. Pakeliui prisijungė žmonos bendradarbė, chemijos mokytoja Petrulionienė Aldona. Kalnu nuo Lazdynų pusės bėgome prie bokšto (iš vakarų pusės). Matėme tankus, važiuojančius ir šaudančius Sudervės gatve, iš Lazdynų pusės tankų dar nesimatė, tik girdėjosi šūviai. Puolėme pro skylę tvoroje nuo Sudervės gatvės, stojome iš vakarų pusės, nes pasirodė, kad ten žmonių buvo mažiau. Raginom stoti ir apjuosti bokštą iš visų pusių. Žmonės rinkosi, jau susidarė nemažas būrys. Vyrai stūmė moteris arčiau prie sienos, patys užstodami jas. Jauni vyrai veržėsi į priekį. Jokios panikos nebuvo. O tankai iš kairės (mes stovėjome veidu į Sudervės pusę, į tiltą, kur šaudė tankai) jau pradėjo supti bokštą. Gausmas nežmoniškas. Tankai važiavo vienas paskui kitą šaudydami, o paskui juos prisilenkę, kovinėje parengtyje, šarvuoti iki dantų bėgo kareiviai. Visi judėjo į dešinę. Žmonės skandavo “Gėda! Gėda!”, Lietuva!” Jų balsus stelbė žvėriškas motorų gausmas ir metalinis dūžtančių stiklų žvangesys. Visi stovėjo įtraukę galvas, nes nematė, kas darosi už nugaros, tik girdėjo stiklų žvangesį, tačiau nė vienas nesitraukė ir šaukė “Lietuva!” Vyrai ramino: nebijokite, šaudo tuščiais. Sūnus susvyravo iššovus čia pat sustojusiam tankui, jį apsvaigino oro banga. Jam tik minutei aptemo akys, žmona išsigandus įsikibo į jį, tačiau jis atsigavo. Prie mūsų sustojo tankas, kareiviai ir už tanko šaudė virš galvų į stiklus. Šaudė ne tuščiais, tai matėsi. Žmonės stovėjo. Ir staiga tankas, įjungęs atbulinį bėgį, pradėjo važiuoti į mus, tik tada žmonės prasiskyrė ir tuoj pat iš kitos pusės apspito jį. Žmonės buvo įtūžę, tačiau kiekvienas žinojo ką daro ir, kai keli jaunuoliai mėgino mesti akmenis į tanką, juos tuoj pat sudrausmino. Susijaudinę, įtūžę, tačiau žodžiais mėgino įtikinti kareivius. Jie atsigręžę paleisdavo po papliūpą virš galvų iš automatų, tuo būdu žmones spausdami tolyn. Nenoriai, automatiškai pritūpdami ir vėl keldamiesi, žmonės traukėsi tolyn. Kareiviai jau šeimininkavo viduje. Vienas iš jų, įžengęs į antrą aukštą, “šauniai” kojomis spardė viską, kas pakliuvo jo kelyje. Kiti sekė jo pavyzdžiu. Tamsa gaubė jų veiksmus ir aplink buvo tamsu. Tik tankai, sukiodami savo akinančias akis, spaudė žmones tolyn. Automatų kulkos skriejo šalia mūsų, angliškai kalbantis korespondentas (kaip vertėjos jam tarpininkavo dvi jaunos moterys) tūpdavo nuo šūvių prie žemės. Nuo bokšto bėgo keli vyrai, tempdami sužeistąjį, ir aš su sūnum puolėm padėti. Mano manymu, sužeistasis jau buvo negyvas. Jį nunešėm į greitąją, stovinčią apačioje prie tilto. Prieš tai buvo pravestas klumpantis jaunuolis šviesia striuke, jis sužeistas šūviu. Mes norėjome eiti į priekį, tačiau automatininkai šūviais neleido, teko pasilikti ant kalno keteros vakarinėj pusėj prieš tiltą. Apačioje, kiek akis užmato, matėsi tankai, o už jų karinės mašinos. Tuo metu šūviai bokšte palaipsniui tilo. Apačioje stovintis tankas sukiojo vamzdį, nuolat nuvydamas žmones, greitosios važiavo per žalią veją, nes nė vienas tankas nepasitraukė, kad duotų kelią. Jis nuolat leido dūminę užtvarą, norėdamas nuvyti žmones. Kas dėjosi ten, priekyje, deja, nematėme, girdėjosi tik gausmas ir tratėjimas. Tačiau susidarė įspūdis, kad veržtasi būtent ten, kur buvo kuo daugiau žmonių, tik čia, iš vakarų pusės, nustūmus žmones tanku, niekas nesiveržė. Matyt, jiems reikėjo kuo daugiau aukų.
Kai viskas pradėjo rimti, staiga nuo tilto (viaduko Sudervės gatvės) pasipylė būrys sportiniais treningais lengvai apsirengusių, beveik karišku žingsniu žygiuojančių žmonių. Jie išlipo iš karinių mašinų. Kas jie, ko jiems reikėjo? Praėjo aukštyn ir užstrigo, nes matėsi, kad į jų smaigalį įsimaišė milicininkų būrelis. Kažkaip susmegę jie pamažu grįžo atgal. Šioks toks susistumdymas tarp jų ir stovinčių žmonių buvo, keli iš jų įsimaišė į minią. Toliau ten nesimatė. “Išvalius” teritoriją, prie tvoros dar likusios, privažiavo mašina su garsiakalbiu ir dviem kareiviais, vaikštančiais prie jos. Balsas šlykščiai darkyta lietuvių kalba kreipėsi į žmones: “Brangūs lietuviai, eikite namo, jūsų laukia vaikai, močiutės, seneliai ir t.t.” Tie žodžiai “brangūs lietuviai” (su kirčiu gale) skambės kaip išdaviko himnas daugelio žmonių, buvusių prie bokšto, ausyse. Daugelis žmonių verkė, jausdami kaltę, kad neišsaugojo bokšto.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 56–58