Matytų ir pergyventų įvykių prisiminimai
1991 m. sausio 10 d. 8.30 val. iš Druskininkų miesto išvykome į Vilnių saugoti Televizijos bokšto. Važiavo apie 62 žmones. Čia buvo moterys, vyrai, jaunimas ir vaikai (jų buvo nedaug). Visą dieną mes vaikščiojome po teritoriją prie įėjimo, prie ekskursijų vadovų būstinės. Pasilikome ir nakčiai, nes buvo kalbama, kad gali pulti kareiviai su tankais, tai kuo daugiau žmonių turėjo būti prie įėjimų. Naktį, apie 3 val., buvo pavojaus signalas, visi žmonės sustojo prie įėjimų. Pradėjo kaukti sirenos, turbūt signalizavo autobusai ir automobiliai, žemai girdėjosi tankų gaudimas, kelis kartus pašvietė. Žmonės pradėjo giedoti “Marija, Marija…” Bet tankai nuvažiavo, aš net nemačiau kiek jų ten buvo. Jau buvo 11 diena, 3–4 val. Nerami naktis praėjo ir 6 val. mes išvažiavome į namus.
1991 m. sausio mėn. 12 dieną 9 val. iš Druskininkų miesto išvažiavo 4 autobusai savanorių saugotojų. Mes vėl saugojome Televizijos bokštą, nes prie Aukščiausiosios Tarybos buvo daug žmonių. Buvau nuvykusi su giminaičiais pasižiūrėti prie užgrobtų Spaudos rūmų. Vaizdas buvo baisus. Aplinkui tankų išrausta žemė, langai ir durys išdaužyti, iš vidaus užversta kažkokiais baldais, stalais, dar kažkokiomis dėžėmis, o viduje stoviniavo gal 9–10 desantininkų. Žmonės palypėję žiūrėjo su neapykanta, sakydami “okupantai”. Vėliau nuėjome prie tankų, kurie stovėjo lyg sargyboje, juose po du desantininkus. Vienas sėdėjo iki pusės tanke, kitas, ginkluotas automatu, stovėjo veidu į rūmus. Mes pradėjome šnekėti, klausti, kodėl jūs šaudote į beginklius žmones (užimant Spaudos rūmus mačiau televizijos siužete peršautą vaikiną). Desantininkas pasakė, kad “byl prikaz”, aš jam sakau “synoček, a jesli byl prikaz streliat v tvoju mamu, ty strelial?” , jis atsakė “niet”. Aš jo prašiau, kad neklausytų kvailų įsakymų, mestų ginklą, jeigu juo reikia šauti į žmones. Aš jam sakau, mes gi beginkliai, mes nieko nenorime, tik laisvės, juk kiekvienas žmogus turi teisę būti laisvas. Jūs, ukrainiečiai, jau taip pat kovojate už laisvę ir į tavo mamą gal šaus kitas kareivis, nejaugi tu to norėtum. Psichologiškai jį paveikę dar davėme bandelę, saldainių. Mes sužinojome, kad prieš 3 dienas jie čia atvyko. Iš Pskovo lėktuvais pervežė į “Opočką”, o iš ten su tankais atvyko į Vilnių.
Apžiūrėję nuvykome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Išklausėme šv. Mišių, kurias laikė kunigai R.Grigas, S.Tamkevičius ir Stliulis. Žmonių buvo daug, meldėsi, giedojo šv. Giesmes, kūreno laužus, prie jų šildėsi ir valgė.
Vėliau sugrįžome vėl prie Televizijos bokšto. Prie bokšto buvo daug žmonių. Vieni grojo, jaunimas šoko, dar kiti dainavo, meldėsi, klausėsi pranešimų prie Televizijos bokšto bei savo radijo imtuvais.
1991 m. sausio 13 d. apie 1.40 val., aš tiksliai nežiūrėjau į laikrodį, pasigirdo diktorės balsas, kad prie Radijo ir televizijos komiteto ir prie Televizijos bokšto važiuoja tankai, reikia būti pasiruošusiems sutikti atvykstančius svečius, susikaupti. Diktorės balsas drebėjo: “Mes dar čia, mes su jumis, bet jau (kariai) desantininkai eina prie mūsų…” Balsas nutyla… Išgirdau balsą, kad tankai važiuoja, važiuoja prie bokšto. Aš norėjau stoti į pirmą eilę, bet vyrai liepė eiti į žmonių vidurį, aš sakiau, kad gal moterų labiau pagailės, nemuš, bet vyrai nusijuokė, kad Gruzijoje ir moteris skaldė su kastuvėliais, o mūsų, vyrų, gal pabijos, mes stipresni. Paėmiau į rankas rožančių, kalbu maldą, prašau Aukščiausiąjį užtarimo. Žemiau, slėnyje prie Televizijos bokšto įvažiavimo, girdėjosi tankų griausmas, šaudymas iš patrankų, kilo dūmų kamuoliai. Aš buvau prie bokšto į miesto pusę. Visi susikabinome rankomis ir apjuosėme bokštą, aš buvau gal 3 eilėje nuo bokšto, prieš mane galėjo būti gal 3–4 eilės, visi spaudėmės vienas prie kito, kad sudarytume stipresnę sieną priešui prasiveržti. Girdžiu balsus, kad atvažiuoja tankai, akies mirksniu prie mūsų artinasi tankai, leisdami dūmų kamuolius apsupa visą bokštą ir tuo pat metu pradeda viduje tratėti automatai ir byrėti daužomi stiklai. Tankai, neapsakomais trenksmais iš patrankų šaudė ir šaudė, atrodė, kad visą kūną sudraskys į gabaliukus, net pribloškia prie žemės. Dūmai smaugė, negalima buvo kvėpuoti, burnoje tapo sausa sausa. Iš tankų taip pat buvo šaudoma ir su automatais. Taip visa susikibusių žmonių kolona nuo trenksmo ir dūmų vis laikėmės, o viduje savo juodą darbą dirbo įsiveržę desantininkai, skambėjo daužomi stiklai ir girdėjosi automatų šūviai. Buvo tikras pragaro ugnies katilas, kurio viduryje stovėjome mes – iš lauko apsupti šaudančių tankų, iš vidaus byrančių stiklų, tinko ir automatų šūvių tratėjimo. Pasirodė, kad bokštas tų trenksmų neatlaikys, atrodė jau grius ir mus visus, kurie dar likome gyvi, užgrius. Aš pagalvojau, kaip gerai, kad aš išvažiuodama atsisveikinau su namiškiais ir paprašiau, kad jie nepergyventų, jeigu aš žūsiu, aš tam pasiruošiau. Bet kiek čia buvo daug žmonių, kurie galėjo atsidurti po bokšto griuvėsiais! Pagalvojau, kad jau vis tiek bokštas užimtas ir jeigu prasiveršime pro tankus, tai jau negrės pavojus sugriuvus bokštui. Mes, kurie buvome prie bokšto, pradėjome slinkti nuo sienos, nes jau stiklai prie kojų krito, pagaliau rankos pasileido ir mes pro tankus prasiveržėme į aikštę, bet nebėgome iš teritorijos, nors tankas, stovėjęs prie mūsų, patrankos vamzdžiu vis taikėsi ir šaudė. Sutikome čia ir S.Gražį, taip mes trise – aš, pusseserė A.Mikalonytė, pradėjome melstis, bet susikaupti buvo neįmanoma. Stebėjau dar ilgai, gal 30–40 minučių. Bokšte vis tratėjo automatų šūviai, pirmame aukšte jau buvo ramiau, o banga kilo į kitus aukštus: įeina į II aukštą, III ir t.t., pirmiausia išdaužo langus ir į kažką šaudo iš automatų, tikriausiai į pasilikusius žmones. Ir taip stebėjome, kaip pro langelį lipa žmogus, daužo ir daužo stiklus. Aš kartojau, Viešpatie, kas gi išaugino tokius barbarus, naikintojus, kam gi kliudo tas stiklinis langas. Prisiminiau, kad dar prieš kelias valandas mes jus vaišinome bandele, saldainiais, ir štai… Į kairę stovintys žmonės, kurie prasiveržė pro desantininkų tankus, klausė tankistų “už ką jūs šaudote mūsų beginklius žmones, tankais važiuojate per gyvus žmones, kokiu vardu jus pavadinti?” Visi šaukėme “Lietuva, Lietuva…”, “Fašistai, Fašistai…” Toliau matėsi kaip neša žemyn lavonus, sužeistuosius, bet aš arti nebuvau, nes negaliu žiūrėti į tokius vaizdus. Desantininkų veidai buvo lediniai, iškreipti, atrodė lyg būtų kokių narkotikų prisigėrę. Nusileidom žemyn, pakelyje lengvosios mašinos ir autobusai stovėjo sulamdyti, be langų, buvo kažkas baisaus.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 53–55