Atrodė, tik ką sumerkiau akis, o girdžiu:
– Mama, tankai! Tankai važiuoja!
Visi pašokame. Pro mūsų langus, pro namų properšas, matyti gatvė. Bokšto link, drebindami visą rajoną, važiuoja tankai. “Greičiau”, – šaukia sūnus. – “Greičiau!” Sūnui 17, dukrai – 15 metų. Įšokę į batus, neužsisagstę, išneria laiptais – lifto nelaukia. Nieko nesakau. Tegu. Jie jau dideli ir aiškinti nereikia, ką reiškia žodžiai n e p r i k l a u s o m y b ė, l a i s v ė. Tėvas iš paskos. Aš irgi paskubom rengiuosi: dreba rankos, daužosi širdis. Be dvidešimt dvi.
Bėgu tiesiausiu keliu per skverus. Paukši namų paradinės durys, žiebiasi languose šviesos. Bėga vyrai, šaukia: “Prie bokšto, prie bokšto!” Bėga moterys, jauni. Štai gatvėje atgal rieda tankai. “Neišlaikė”, – šmėsteli mintis, – “ten gausybė žmonių…” Pro kurtinantį pabūklų trenksmą girdžiu galingą balsų gausmą. Kelios minutės ir aš jau stoviu ten, ant laiptų. Visur daugybė žmonių. Sudervės gatvė užstatyta mašinomis. Ten tolėliau, link tilto, per kurį atvažiavo tankai, kyla dūmų stulpai, kažkas dega. Ir vėl trenkia patrankos. Užsidengiu ausis. Visai prie kojų nukrinta kažkoks dūmijantis paketas. Dūmai tokie tiršti. “Gal čia dujos?”, – šmėsteli mintis. Atsitupiu ir šaliku užsidengiu veidą. Kažkas sako: “Atsistokite ir toliau nuo dūmų”. Žmonių pilna, ieškau vaikų, vyro, bet jų čia nėra, jie bus ten, prie bokšto, jie dar suspėjo… O pabūklai kurtina, drebina žemę ir dangų. Kažkas sako: “Išsižiokite”. Štai neša ir veda… nejaugi? Nejaugi jie iš tikrųjų šaudo? Tarp žmonių šurmulys. Sako, mergaitę vikšrais sutrynė. O Dieve! Gal ten mano?.. Bėgu nuo vienos greitosios prie kitos. Iš tikrųjų, guli mergaitė. Jos veidas baltas baltas, akys užmerktos. Atrodo, ji krustelėjo galvą? Ji dar gyva? Stovi į greitosios dureles atsirėmęs vyriškis. Jo plaukai sulipę ant purvinos kaktos, kairys skruostas sukruvintas. Gal ir jis sužeistas? Kažko jo klausiu, bet jis nieko neatsako, tyli išplėtęs akis. Bėgu laipteliais aukštyn. Ten, tarp dviejų namų korpusų, geležinėmis kopėtėlėmis lipome dieną prie bokšto. Ten šoko jaunimas. Ten matėme už stiklų besišypsančius jaunus veidus – savanoriai. Dieve, ką jie gali… Tokie jauni. Beginkliai. Prie vandens čiaupų buvo pritvirtintos brezentinės žarnos – vandens srove apsiginti. Ant palangių nesuvalgyti sumuštiniai… Visa tai buvo…
Dabar prie bokšto tikras pragaras. Sunku ką nors aiškaus įžiūrėti. Štai nuo parko, nuo upės, atropojo dar keli tankai, matyt tie, kuriuos aš mačiau “grįžtančius atgal”. Jie apvažiavo aplink, kad iš visų pusių apsuptų bokštą. Aštrios šviesos apakina žmones iš visų pusių. Ir vėl šaudo. Tai iš patrankų, tai kulkosvaidžiais kala: “ta ta ta ta”. Sužeistuosius neša ir veda. Kai kuriuos aukštai virš galvų iškėlę, “tiltuku”. Iš šonų vyrai, vidury – sužeistas, o gal tai užmuštas? Štai nuo bokšto, iš to pragaro, atbėgusi blaškosi moteris, puola tai vienon, tai kiton pusėn. Ji vienplaukė, kažką šaukia, skėtodama rankomis. Pasistumiu priekin ir girdžiu: “… šaudo … koviniais šoviniais! Jie (žmonės) nežino… Garsiakalbį duokit, gal turit kas garsiakalbį?! Aš pati du užmuštus ištempiau.”
Kiek tai gali tęstis? Kiek laiko čia stovime? Kopėtėlių geležinių nėra. Išbetonuota mūrinė siena, o nuo jos – bokšto teritorija. Neperlipsi. Čia tartum atskira žmonių sala. Stovime ištempę kaklus ir žiūrime priekin, ir šaukiame, rankas iškėlę: “Lietuva!” “Lietuva!” Ir visai nebaisu. Štai šalia stovintis vyras pasilenkia, susiima rankomis už kojų. Jį nuveda. Ir kitas čia pat, šalia. Jį suima už pažastų, pakelia ant rankų… Pliūpteli kraujas srove ant purvino grindinio ir nusidriekia raudona juosta. Gal jie buvo atėję “čia” iš “ten” ir stovėjo jau sužeisti? Ar čia atklydo kulkos? Žiūriu į viską, lyg tai būtų ne tikrovė, o filmas. Baimės jokios, tik didžiulė verdanti neapykanta tiems banditams, geležimi kaustytiems žmogžudžiams. Mūsų ryžtas ir laisvės troškimas stipresnis už visokius jūsų ginklus!
…Lyg padangių smelkias aštrios tankų prožektorių šviesos, tai vėl sugrįžta atgal žmonėms į veidus. Žmonės vis stovi. Pajuda tankai link minios. Žmonės po truputį traukiasi nuo bokšto ir vėl stovi, ir vėl šaukia: “Lietuva, Lietuva!” Pagaliau prasidėjo teritorijos “valymas”. Tankai visu greičiu į žmones! Iš siaubo sustingdavau. Viešpatie, ar tu matai?! Kiek vertas okupantui žmogus širdimi ir krauju suaugęs su savo gimtąja žeme? Ką gali jausti žmogus šią baisią siaubo naktį, visa tai matęs, išgyvenęs ir patyręs?
Tankai apsukdavo ratą, išblaškydavo žmones į pakraščius ir vėl pradėdavo ataką iš naujo dideliu greičiu. Visa tai man priminė matytus filmus apie koncentracijų stovyklas, kur kankindavo, žudydavo ir niekindavo žmones. Čia vaizdas niekuo nesiskyrė. Tas siaubas tęsėsi gal visą valandą. Laike nesusivokiau. Laukiau aušros. Bet ji dar buvo toli.
Šio baisaus “valymo” metu pamačiau dukrą. Ji nuramino, kad čia pat yra ir sūnus. Taip, mano vaikai, o kitų?! Kiek jų negrįš?!
Kai žmonės buvo nustumti ir išblaškyti, aplink mus sustojo desantininkai, atkišę automatus, per metrą vienas nuo kito. Čia pat tarp jų atsirado ir mūsų milicija… Žmonės nežinojo, ar čia mūsiškiai, ar tai tie išdavikai kolaborantai su Makutinovičium. Visi šaukė, gėdino: “Šunys, išdavikai, nusiimkit kepures su Vyčio ženklu!” Ir vėl skandavo: “Lietuva, Lietuva”, “Lietuva bus laisva”, “Ivan domoj”. Už sustojusių desantininkų eilės ir milicijos pamačiau žmogų šviesiu apsiaustu. Jis lakstė pirmyn ir atgal lydimas desantininkų kolonos su garsiakalbiu ir lietuviška kalba pasakė: “Broliai ir seserys. Nacionalinio gelbėjimo komitetas ima valdžią į savo rankas… Mieli vaikučiai, eikite namo, skirstykitės, jūsų laukia tėveliai, o jūs, tėveliai, eikite pas savo vaikučius…”
Ak, tu, tautos išgama, parsidavėli, kaip tu gali kreiptis į mus “broliai ir seserys”… O mus žudai, traiškai sovietų tankais ir mes tau broliai ir seserys?! Niekada! Niekada! Niekada neatleis jums mūsų šventa žemė, aplaistyta nekaltų beginklių žmonių krauju…
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 24–27