Tai buvo 13 dienos naktis. Apie dvyliktą valandą aš su drauge nuvažiavau prie Televizijos bokšto. Buvo labai daug žmonių. Vieni dainavo įvairias dainas, kiti – susibūrę į būrelius šnekučiavosi visai nenujausdami artėjančio pavojaus. Viskas prasidėjo apie antrą valandą. Staiga išgirdome šauksmus: “Tankai! Tankai!” Kai kurie žmonės pasileido prie tvoros, o kiti pasiliko prie Televizijos bokšto, sudarydami aplink šį pastatą ratą. Išgirdusios, kad artinasi tankai, aš su drauge pasileidau prie tvoros, tačiau tikrai įsitikinusios, kad jie jau čia, grįžome prie bokšto ir susikibome rankomis. Vyrai sustojo pačiame priekyje, o vaikai ir moterys stovėjo už jų nugarų. Kai tankai buvo visai netoli šio pastato, visi vieningai pradėjome šaukti: “Lietuva! Lietuva!” Staiga pradėjo šaudyti iš tanko, norėdami mus šiek tiek pagąsdinti. Tačiau mes vis tiek stovėjome ir šaukėme: “Lietuva! Lietuva!” Šiek tiek išsigandome, bet vis tiek stovėjome. Vėliau aš pradėjau pergyventi dėl savo tėvų, nes išėjau prie Televizijos bokšto visai nieko jiems nepasakiusi. Mes nulipome į apačią, nes galvojome, kad paskambinusios grįšime atgal. Bet kelias atgal mums jau buvo užkirstas. Tik mums nulipus, daugelis žmonių pasileido link darželio pusės rėkdami: “Jie supa! supa iš tos pusės!” Pabėgėjusios pamatėme, kad tankas išlaužė darželio tvorą, po to nuvertė mašiną ir užvažiavo ant kalno. Jau prie Televizijos bokšto buvo tankai. Visą tą laiką tankai šaudė. Stovėjęs prie mūsų vyras staigiai pradėjo bėgti prie greitosios pagalbos mašinos – jam iš ausies bėgo kraujas. Stovėdama prie manęs moteris patarė išsižioti, kad ir mums taip neatsitiktų. Buvo gryna maišatis. Bandėm grįžti prie Televizijos bokšto, tačiau mūsų neleido vyriškis, kuris patarė pasilikti apačioje. Tačiau stovėdamos nejautėme baimės. Staiga išgirdome šūvius iš automatų. Žmonės vieni kitus pradėjo raminti, kad šaudo tuščiais šoviniais, bet kai pamatėme ant rankų vieną po kito nešamus žmones į greitosios pagalbos mašinas, pradėjome bėgti link kalno. Sustabdė mus moteris, kuri pasakojo, kas ten viršuje vyksta. Stovi, kalba, o akyse ašaros. Sako: “Būčiau stovėjusi iki galo, bet kai kulka perbraukė žandą, tai ir nuvedė mane į apačią. O dabar kelias užkimštas”.

Grįžome atgal. Vėl susikibome už rankų ir šaukėme: “Lietuva!”

Mums pranešė, kad jau beveik užėmė pastatą. Taip, užėmė pastatą. Visi pradėjo verkti. Stovime, o ašaros akyse. Taip gaila! Tuomet visi, apie 4 val., ėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, ginti jų.

Aš jaučiau, kaip vis dėlto mes esame reikalingi Lietuvai. Nors mes dar visai jauni, bet visgi reikalingi. Kas gi apgintų. Būdama tarp visų žmonių nejaučiau jokios baimės, nes juk mes buvome visi kartu. O tai svarbiausia.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 13
Lapų Nr. 10–11