Laimink mūsų Tėvynę Lietuvą!
Vos tik kelios valandos praėjo nuo pirmųjų, visą Lietuvą sudrebinusių, šūvių prie Vilniaus televizijos bokšto. Tik kelios valandos nuo kulkų zvimbesio ir maurojimo tankų, pasiglemžusių daug gyvybių, sužalojusių daug žmonių. O į Lietuvos bažnyčių motiną Vilniaus Arkikatedrą jau eina ir eina žmonės. Eina sušalę ir pavargę, visą naktį saugoję Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Iš tolimų Lietuvos kampelių atvykę eina. Jaunimas. Seneliai. Ir vaikai – juos, lyg paukščiukus lizdelyje, šią naktį šūviai išgąsdino, iš lovelių išmetė ir dabar jie nebegali užmigti. Eina vaikai į savo įprastinę šventovę, kur kiekvieną sekmadienį meldžiamasi už juos, už jų gražią ir laimingą vaikystę.
Pusė pirmos. Lėtais lėtais žingsniais žengia prie altoriaus senelis Ganytojas – Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Žengia susijaudinęs, praeitos nakties įvykių baisiai sukrėstas. Raminti, stiprinti šventovėn susirinkusių eina.
Ar čia seniai, sakė pradėdamas pamaldas, džiaugėmės Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu. Ar čia seniai Baltijos kelyje, rankomis susiėmę ir širdimis susijungę, prižadėjome tą Nepriklausomybę saugoti ir ginti. O šiandien mūsų Tėvynė vėl gyvena baisias, klaikias valandas. Vėl kyla rankos prieš mūsų laisvę. Vėl kėsinamasi ją iš mūsų išplėšti smurtu ir jėga. Vėl liejasi kraujas, žūsta žmonės.
Visose savo kančiose, sakė arkivyskupas, lietuvis ieškojo paguodos prie kryžiaus ir laukų Rūpintojėlio. “Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė, todėl nesibijome, kad ir žemė drebėtų”, – tokiais tikėjimo ir paguodos žodžiais jis stiprino save nelaimės valandą. Suklupkime prie kryžiaus, prie Rūpintojėlio ir šiandien. Pasimelskime. Ne, ne vieni mes meldžiamės. Šiandien už mus, už mūsų tautą, baisią žinią išgirdę jau meldžiasi didelė dalis pasaulio. Prašo Aukščiausiojo palaimos mums Šventasis Tėvas. “Visada meldžiuosi už jūsų Tėvynę, o ypač ją prisimenu šiomis sunkiomis dienomis”, – rašo jis mums atsiųstoje telegramoje.
“Nenusiminkime. Būkime stiprūs. Nepasiduokim nevilčiai! – baigdamas savo ganytojišką žodį ragina arkivyskupas. – Per kančias, per kryžių eikime į šviesų Lietuvos atgimimą”.
Sugaudžia vargonai.
“Dieve! Dieve! Laimink mūsų brangią tėvynę!
Išgirsk mūsų balsą!
Išklausyk! Užlaikyk, mes meldžiam Tavęs!” –
po šventovės skliautais suskamba choristų giesmė. Tikinčiųjų akyse ašaros. Prašymas. Ir rimtis. Didelė, didelė rimtis. Nežinau, ar dažnai šventovėn atėję žmonės būna tokie nepaprastai rimti, tokie susikaupę, tokie pagalbos prašantys kaip šiandien.
...“Prisipažįstu…” Sekmadienio skaitiniai. Evangelija. Ją perskaitęs į tikinčiuosius kreipiasi Vilniaus arkikatedros klebonas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
“Žiūrėdamas į jūsų liūdnus, susirūpinusius, sielvarto kupinus veidus, – sako jis, – aš darau vieną išvadą: kokia nuostabi būna mūsų tauta, kai ateina skausmas, nelaimė! Šitą ypatingai mes suvokiame šiomis dienomis – mes vėl mokame vieni kitus gerbti, vieni kitais didžiuotis, mes supratome, kokia mūsų Tėvynė ir kaip reikia jai aukotis.
Mes supratome, kokius nuostabius tautos vadovus turime, kurie, lyg tie Pilėnų didvyriai, eina ant tėvynės aukuro visiškai išsižadėdami savęs. Šitą valandą visi mes būkime kartu. “Visi kartu!” – pačiu baisiausiu momentu girdėjome iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų”.
Mes džiaugiamės, sakė monsinjoras, mūsų žurnalistais. Nesutriko jie užėmus Spaudos rūmus, televiziją, o dar vieningiau, užmiršę visus smulkius nesutarimus ir ambicijas, tęsia savo kilnųjį darbą.
O mūsų jaunimas. Sakydavome, jis šioks, jis toks. O kai ištiko valanda skaudžioji, jie, jauni žmonės, niekieno neliepiami, niekieno neraginami, pirmieji bėgo į nelaimės vietą savo krūtinėmis, net savo gyvybėmis pasipriešinti skriaudėjams. Nebuvo daug galimybių jaunimui aiškinti apie didžiąsias dvasines vertybes. Bet nelaimės valandą jie patys savo širdimis, savo giliu protu jas suvokė. Jie pamatė, kur yra klasta ir apgaulė, o kas yra vertinga.
Padaręs šias išvadas, monsinjoras pamokslo metu pasakė tikintiesiems daug savo linkėjimų. Pirmiausia, sakė jis, mes turėtume išlikti taurūs. Kol tokie būsime, mes laimėsime. Bet jei, neduok Dieve, mes išvargę pradėsime savyje jausti daug žemų emocijų, jei pradėsime galvoti, kaip ir kam čia keršyti, ant ko pykti – mes būsime pražuvę. Tada mūsų priešai triumfuos ir juoksis: žiūrėkite, mes sunaikinom jų vidaus šventovę! Todėl šiandien, mūsų garbingojo Ganytojo artumoj, mes turime pasižadėti: mūsų vidaus šventovės jie nesunaikins! Mūsų širdyse, mūsų sielose visada bus krikščioniškos Evangelijos šviesa. Mes kentėsime, mes žūsime, bet savo vidaus šventovę išsaugosime.
Tenebus mūsų tautai sunkią valandą, linki monsinjoras, išdavikų, judų. Tenebus ir bailių petrų. Žinome iš Evangelijos, koks geras iš pradžių buvo apaštalas Petras. Bet per Kristaus kančią jis – išgąsdintas, įbaimintas – net tris kartus jo išsižadėjo. Bus bailių, bus išdavikų ir pas mus. Bet mes melsimės, kad jų būtų kuo mažiau.
Broliai, seserys, kreipiasi į tikinčiuosius kunigas. Šiomis dienomis jūs sutiksite daug daugiau kenčiančių, liūdinčių. Skaudžias aimanas jūs išgirsite. Nepraeikime pro juos. Būkime vienos šeimos broliai. Tegul nė vienas nelaimės ištiktas nepasijus vienišas – būkime šalia jų.
Ir dar vienas linkėjimas. “Didieji žmonijos mąstytojai teigia, kad daugelį žmonių kančia bei sielvartas sudaužo, supurvina, sugniuždo. Kantriai skausmą pakęsti sugeba tik nedidelė jų dalis. Bet pakėlusiuosius skausmas išgrynina, padaro tauresnius – jie lieka kaip auksas, ištirpdytas ugnyje. Duok Dieve, kad dabartiniai sopuliai, sielvartai mūsų nesugniuždytų, mus išgrynintų, mus sujungtų į vieną besimylinčią šeimą. Ir per kančių jūrą, ir per sielvarto okeanus mes eisime iškeltomis galvomis, matydami vieną tikslą – laisvą, gražią tėvynę.
Pakylėjimas. “Tėve mūsų…”, Šventoji Komunija, “Amžiną atilsį…” už šią naktį žuvusius. Ir Ganytojo palaiminimas. “Telaimina jus Viešpats Dievas šiose sunkiose valandose!” – darydamas kryžiaus ženklą meldžiasi arkivyskupas Julijonas Steponavičius.
Pamaldos už kenčiančią Lietuvą Vilniaus Arkikatedroje baigėsi, bet žmonės iš šventovės dar nesiskirsto. Nusiraminę, dvasiškai sustiprėję, naujo ryžto, meilės Dievui ir Tėvynei įgavę, jie dar stovi prieš altorių. Ir kai lyg galinga jūros banga iš jų lūpų ir širdžių prasiveržusi “Vardan tos, Lietuvos, vienybė težydi!” nutyla, jie išeina. Kas į namus, kas vėl budėti prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, kas susikaupus pastovėti prie Televizijos bokšto, tankų vikšrais išriaumotoje pievelėje, kur dar neišdžiūvo nekaltai žuvusiųjų kraujas.
1991 m. sausio 13 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 12
Lapų Nr. 44–48