Aš, Kučinskas Zenonas, Martyno, gim. 1934 m., gyvenantis Vilniuje, noriu pateikti kai kuriuos savo įspūdžius apie įvykius prie Televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 d. naktį.
1991 m. sausio 12 d. buvau su sūnumi prie Televizijos bokšto nuo 19 iki 22 val. Vieną kartą buvo paskleista žinia, kad atvažiuoja tankai, kad kyla keliu nuo Žvėryno. Visi žmonės labiau susitelkė, pasiruošę ginti bokštą kūnais. Niekas nebėgo, nors jau po įvykių prie Spaudos rūmų visi žinojo, kad kareiviai šaudo į žmones koviniais šoviniais.
Aš nemačiau, kad kas turėtų ginklą, ir negirdėjau, kad kas ragintų arba ruoštųsi kareivių atžvilgiu panaudoti bet kokį smurtą.
Pasigirdus žodžiams, kad tankai pasuko atgal, įtampa atslūgo.
Grįžau namo pamiegoti, pasiruošęs ateiti prie bokšto apie 4 val. ryto, kai būna mažiausiai žmonių.
Po pirmos valandos pabudau nuo pabūklų šūvių prie bokšto. Žmona, budėjusi prie radijo imtuvo, sakė, kad per radiją žmonės kviečiami prie bokšto. Apsirengiau, šeimai pasakiau – melstis, pats persižegnojau ir išbėgau prie bokšto.
Kareiviai jau buvo įsiveržę į bokšto pirmą aukštą, žmonės tankų ir kareivių grandine buvo atskirti nuo bokšto. Buvo šaudoma iš pabūklų ir automatų. Dužo antro aukšto langų stiklai. Buvo numušta mūsų trispalvė vėliava. Šiame pragare nebuvo galima susigaudyti ar šaudo bokšto viduje. Prie šaudymo prisidėjo visu galingumu dirbantys tankų motorai, prožektorių šviesos. Mes stovėjome veidas į veidą prieš kareivius, kol jie mus nustūmė žemyn.
Nemačiau, kad kas nors iš žmonių turėtų ginklą. Nemačiau, kad į kareivius būtų mestas akmuo, pagalys arba žemės grumstas. Žmonės tiktai skandavo “Lietuva, Lietuva…” arba “fašistai, svoloči”, atsakydami į sklindantį iš tanko visiems žinomą kreipimąsi.
Mane nustebino mūsų žmonių dvasinė stiprybė ir bebaimiškumas, šaltakraujiškumas ir pasiruošimas pasiaukoti, sugebėjimas greitai organizuotis. Mačiau, kaip vienas vyras, atsistojęs tiesiai prieš patrankos vamzdį, rodo tankistui, kad šautų į jį. Mačiau, kaip žmonės greitai sugebėjo ištraukti du sužeistuosius iš tos maišalynės ir nunešti į greitosios pagalbos mašinas.
Man suprantamas mano kartos žmonių ryžtas, kurie atsimena kulkų švilpimą pro ausis iš vaikystės ir jaunystės, bet mane maloniai nustebino mūsų jaunimo sugebėjimas tinkamai elgtis tokiose situacijose, t.y. mirties akivaizdoje. Prieš tokią dvasinę stiprybę ginklų nėra. Juk žuvusiųjų amžius rodo, kad šioje kovoje dalyvauja trys kartos, t.y. visa Tauta.
Mes nugalėsime.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 12
Lapų Nr. 35–36