Budėti prie Televizijos bokšto teko sausio 11 dieną ir naktį. Kai budėjau 11 dieną, šalia manęs stovėjo ir kauniečiai, stovėjo moteris baltarusė. Visi buvome labai įsitempę, nes pranešė per radiją eiti ir laukti. Į vakarą sušalę šokom ir dainavom. Aš šalia gyvenu, dar bėgiodavau sušilti ir atnešdavau arbatos kitiems. Žmonės buvo labai draugiški, nuoširdūs, susikaupę. Stovėjau prie durų, tad mačiau, kas įeidavo ar išeidavo, nes mes nenorėjome nepažįstamų leisti. Ėjo su kameromis filmuoti, ir apsaugos berniukai ėjo, tokie ramūs, rankose visai nieko neturėjo. Kai naktį priėjome prie bokšto, viduje buvo tie berniukai, mes klausėm, kaip priešinsitės, jie parodė pagalį, vienas – šluotą. Štai kokios priemonės apsaugo. Lauke visi galvojo, kad stipriai susiėmę rankomis keliomis eilėmis apsaugos. Iš manęs nepasijuokė, bet nusistebėjo, aš sakau, jeigu jiems reiks kraujo, aš išeisiu į priekį ir pasakysiu: “Šaukit į mane”. Jie sako, o jeigu šaus – tai, sakau, nugriūsiu, bet mirti už Lietuvą skaitau nebaisu, kad tik ji būtų laisva.

Žmonėse buvo truputį baimės, kad jie priėję su automatais muš arba ant galų užmovę peilius mosuos po nosim. Tai įvarys baimės, ir žmonės instinktyviai pasitrauks. Tą naktį stovėjau iki pirmos valandos. Vienas anekdotais linksmino, paskui “Armonikos” ansamblis padainavo. Sakom, reik eiti miegoti valandą kitą, o ryte, 4 val., žmonių sumažėja ir ateisim. Tik parėjom namo, atsigulėm, užmigti nespėjom, kai nuo patrankos šūvių langai sudrebėjo. Šokom ir per 3 minutes buvom prie bokšto, nes šalia gyvenam. Paskui bėgo ir kaimynas. Namie palikau su vyru invalidu anūką, 3,5 metų. Labai bijojau, kad neprabustų, nes jam tai būtų tragedija, nervinis šokas.

Nubėgau prie bokšto, nuo Lazdynų tiltelio važiavo tankas, iš ten kilo dūmai. Žmonės dengėsi nosis, burnas. Vieni iš panikos sakė – ašarinės dujos, kiti nežinojo, kokios tai dujos. Kas per dujos, nežinau, bet dvi dienas kosėjau, erzino kvėpavimo takus. Žmonės stovėjo dauguma gatvėje ir ant laiptelių prieš įėjimą. Aš prisiminiau, kai prieš dieną buvo sakę per ruporą nuo stogo, kad reikia užpildyti kiemelį žmonėmis, tada jie nepraeis pro ten esančias duris. O kiemelis buvo beveik tuščias. Aš pradėjau šaukti vyrus iš gatvės į kiemelį. Mažai kas klausė. Visų dėmesys buvo į dūmus ir tankus. Kai tankas pradėjo iš kitos pusės supti bokštą ir pro tvoras važiuoti tiesiai į bokštą, tada aš prisiminiau, kad prieš valandą ten buvom ir ten buvo daug vaikų, jaunimo, suėmė baimė dėl jų. Tada šaukiau vyrus, kad bėgtų iš ten vaikų išvaryti ir patys stotų aplink bokštą. Nubėgo gal kelios dešimtys. Čia jau prasidėjo pragaras. Norėjom bėgti į bokštą, bet mane atgal atbloškė žmonės, bėgantys atgal. Jau bėgo ir sukruvinti, nes buvo šaudoma. Kai tankas privažiavo prie bokšto, per ruporą lietuvių kalba girdėjom naujos valdžios žodžius. Pažodžiui neprisimenu. Bet kreipėsi į išvaduotą liaudį, prašydami pasiduoti, nesipriešinti, nes valdžia jau paimta, jie išvadavo, bus darbininkų valdžia ir geresnis gyvenimas. Niekas jų neklausė, o kiti piktinosi ir dar labiau pyko. Tankai supo bokštą, prožektoriais vedžiojo po žmones, dangų – visur, šaudė kareiviai. Prie bokšto sproginėjo kažkas, po sprogimo kilo tokių žiežirbų. Kaip šaltos ugnelės didelių, didelių, taip baisu pasidarė: juk jos turėjo nedeginti ir veidus, nes iš toli tokios didelės buvo. Su vienu vaikinuku, kurio veidas buvo sukruvintas, nubėgom prie greitųjų pagalbų, nes pro mane jau nešė vyrus (du visai kaip lavonus, kuriuos nešė keturiese). Prie durų stovėjo trys greitosios. Viena arčiau laiptelių, kitos toliau – gatvėje. Stabtelėjom, nes pamačiau kaimyną, kuris ieškojo savo vaiko. O vaikų buvo daug, kur tu ten juos sugaudysi. Nebūčiau gal atkreipusi dėmesio, bet man stabtelėjus su kaimynu prie tos greitosios, iš jos išlipo dvi medicinos seserys, turbūt viena su dėžute vaistų paltu apsisiautus, kita baltu chalatu ir sako: “Ko mes stovim?” “Teisingai, – sakau, – Ko jūs stovit?” Jos priėjo prie priekyje su vairuotoju sėdinčio gydytojo. Atidarė dureles ir paklausė jo, ko stovim, o jis rusiškai atsakė: “O ką daryt?” Vadinasi, jis sėdi ir laukia nurodymų iš aukščiau, ką jam lieps daryti. Atsilošęs ilsisi gerai įsitaisęs ir šnekučiuojasi su vairuotoju. Aš iš pykčio vos neužvožiau jam su skėčiu, draugė sulaikė. Tada sesutė jau primygtinai prašė, kad per ruporą paskelbtų, kad jie laisvi. Šitą jis padarė. Šalia pasirodė gydytoja (nežinau pavardės) su savo vyru (matyt, gyvena šalia), kur per televizorių komentuoja, gal žurnalistė ji dar. Seselės į ją kreipėsi: “Daktare, ką daryt?” Ji taip pat sutrikusi žiūri, sako: “Reikia sužeistuosius imti”. O kaip juos imti? Sakau: “Eikite visi baltais chalatais ten prie bokšto, juk sužeistuosius iš ten neša. Ten juk šaudo ir tankais važinėja”. Jos pasakė: “Bijom, atneškit prie greitosios, tegul vyrai eina ir suneša prie greitųjų visus sužeistuosius”. Sakom: “Gal jūs geriau mosuokit kokiu baltu daiktu, visi balti, gal į jus nešaus”. Juk pasigirdo, kad prieiti prie sužeistųjų negalima, neleidžia kariškiai. Juk gydytojus ir medicinos personalą turėtų leisti. Žiūriu – guli ant neštuvų vyras (prie kitos greitosios gatvėje), sako, negyvas, jo neims. Tada paklausiau to gydytojo ruso: “O ką su mirusiais reikia daryti, kas juos veš?” Sako, kad pranešta, atvažiuos ir paims. Iš mašinos jis nelipo. Pamačiau sukruvintą kitą berniuką, nuvedžiau prie greitosios, kad pažiūrėtų, nes prie kitų mačiau gydytoją ir seselę žiūrint, tad nuėjau toliau. Negrįžau prie greitosios, nes įvykiai vijo vienas kitą. Kaimynė sakė, kad pagaliau gydytojas rusas išlipo iš mašinos (stambus vyriokas, metų gal 40).

Mano vyras gydytojas, todėl gal mane tai labai ir sujaudino. Šaudymas plėtėsi, žmonėms po kojomis ir virš galvų lėkė kulkos. Aš įbėgau pas pažįstamą į šalia stovintį namą paskambinti saviems, kur mano vaikai. Čia buvo langas išdužęs. Kitus spėjo užklijuoti. Du maži vaikai gulėjo vienas vežimėlyje, kitas ant rankų, verkė (koridoriuje visas šviesas išjungę sėdėjo ir vaikus ramino). Nusiraminau į namus paskambinusi ir sužinojusi, kad anūkas neprabudęs. Vaikai buvo prie bokšto, bet vieni kitų nematėm. Kaimynė nenorėjo mane leisti išeiti, nes aplink namą šaudė, už lango gulėjo lavonas, vienas ar daugiau, nemačiau, aplink jį stoviniavo žmonės. Išėjau vis tiek. Girdėjau visą laiką skanduojant: “Lietuva”. Žmonės ragino vienas kitą nebijoti, nebėgti. Iš bokšto ilgai girdėjosi viduje šaudant, birėjo stiklai. Bokštas užimtas, niekuo padėti negali. Parėjau namo ir laukiau vaikų. Po vieną rinkosi visi. Pas mane subėgo visas koridorius – 4 šeimos. Motinos verkė, laukėme išbėgusių vaikų. Maži vaikai drebėjo ir verkė. Išlindo iš vieno buto rusė kaimynė ir kaip niekur nieko paklausė: “O kas čia dedasi?” T.y. ko mes visi lakstome koridoriuje. Toks pyktis apėmė (iki šiol nemoka lietuviškai kalbėti, tiek metų Lietuvoje gyvena), kad ji negirdi, kaip nuo patrankų šūvių stiklai barška, ir nesidomi, neišeina kartu su visais pergyvent, o gal užsidariusi džiaugiasi savo brolių pergale. Kai sugrįžo sūnus su marčia, žiūriu, ji verkia, sakė mačiusi, kaip prie jų akių tankas sutraiškė žmogų. Jie vaikė žmones taip sukinėdami vamzdį į šalis ir važiuodami ant žmonių, kurie spėjo pabėgti – gerai, o kas paslydo ar prirėmė kur – baigta. Žemė buvo po lietaus drėgna. Pieva buvo išmalta vikšrų ir slidi.

Įėjo kaimynas ir sako: “Apačioj užsienietis žurnalistas su kamera, jį vijosi, norėjo atimti, prašosi, kad jį nuvežtų namo”. Sūnus buvo su mašina – suvyniojo kamerą į kailius nuo sėdynių ir nuvežė jį į “Lietuvą”. Kai grįžo sūnus, parėjo žentas, visi namie, nustojau drebėti, o tas kažkas vis dar kėlė nerimą. Paskui, žiūriu pro langą, pradėjo važiuoti tankai Kosmonautų prospektu link miesto. Išsigandom, kad į Aukščiausiąją Tarybą, skambinom ten. Du tankai važiavo priešpriešiais, pamatė koloną, važiuojančią link Justiniškių ar Žvėryno, tai pervažiavo skersai pievą, krūmus ir tvorą į kitą pusę ir su visais nuvažiavo. Galėjo apsisukti truputį arčiau, kam per tvorą ir krūmus. Barbaras. Pasipylė kartu su jais žmonės su mašinomis, visi ginti Aukščiausiosios Tarybos. Dieve duok, nereikėjo. Mes matėme iš Kauno televizijos laidą per “Šilelį”. Paskambino sesuo iš Kauno ir pasakė, kad žiūrėtumėm. Tai vėl visi kaimynai pas mus buvo suėję, taip kiekvieną dieną, visiems žinios svarbu buvo. Po kiek dienų, nepamenu, vėlai vakare girdžiu – kieme tankas, trata viskas, įbėgo verkdama kaimynė, surėkė: “Tankas, į Aukščiausiąją Tarybą greit skambink”. Tankai, gal per 20, nuvažiavo link Justiniškių. Tuo metu vaikas buvo pas mus. Ir štai vaikas – išgirdęs ir pamatęs – puolė man ant kaklo, pradėjo verkti drebėdamas ir šaukdamas: “Ar kareiviai nešaudys?” Aš jį raminau, bet prisiminiau, kad pas jį yra mažas plastmasinis pistoletas, su kuriuo jis nenorėjo skirtis, ir pasakiau, juk pas tave yra ginklas. Tada jis prisiminęs griebė tą pistoletą ir drebančiom rankutėm atkišo man, paleido pasišlykštėdamas. Aš jį paėmiau ir išmečiau. Pamačiau, kaip jam palengvėjo, jis nusiramino, tankas nuvažiavo. Aiškinimas anksčiau ir prašymas nežaisti su šautuvais ir jokiais tokiais žaislais rezultatų nedavė. O čia nieko nereikėjo, pats suprato.

Dieną prieš sūnus vežė reporterius iš Norvegijos. Prie Šiaurės miestelio juos pasivijo tankas (jie važiavo taksi). Ir atėmė viską, kasetes ir aparatūrą. Sūnus privažiavo tuo metu, kai viską buvo atėmę. Sakė, taksi vairuotojas buvo rusas ir visai nemėgino pabėgti nuo tanko, specialiai lėtai važiavo ir sustojo, kaip niekuo dėtas. Norvegai pasakė sūnui, kad nieko panašaus nebuvo matę po Čekoslovakijos, nors visą pasaulį apvažiavo, ištisai įvykiuose buvo. Pažįstamas Kvarinskas vežė sužeistą jaunuolį, tačiau pakeliui jis mirė. Tankais buvo užstatyta, greitosios negalėjo pravažiuoti. Nuo kalno nunešė berniuką, tai jis paėmė į mašiną ir vežė. Kitą dieną kaimynas pasakojo, kad matė prie Aukščiausiosios Tarybos tokį vaizdelį. Atėjo vienas ir pradėjo pardavinėti rusišką spaudą. Prieina kitas ir pradeda jį mušti. Įsivelia ir kiti. Du vyrai paprašė kitų atsitraukti – tegul tiedu mušasi, o mes miliciją iškviesim. Kaipmat jie išsiskyrė. Vyras akimis sekė juos. Paėję toliau jie šnektelėjo ir išsiskyrė. Dar paėję pradėjo tą patį. Tas stojo pardavinėti, kitas priėjęs jį mušt. Va šitaip jie norėjo išprovokuot muštynes prieš “jedinstvą”.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 12
Lapų Nr. 31–34