Gyvenu Lazdynuose. Su kolega susitarėme eiti naktį budėti prie Televizijos bokšto (tai buvo šeštadienio vakaras). Prie bokšto įėjimo atėjome apie 0.10 val. (sausio 13 d.). Žmonių buvo daug. Vieni ėjo namo, kiti – prie bokšto. Prie įėjimo į bokštą koncertavo “Armonikos” ansamblis. Nuotaika buvo puiki, tačiau iš žmonių veidų buvo galima justi susikaupimą, nerimą. Žmonės buvo labai draugiški ir susitikę šnekėjosi lyg seni pažįstami. Laiko nestebėjau, nors turėjau laikrodį. Nustojo snigti. Palikęs pažįstamus nutariau apeiti bokštą, pasižvalgyti. Eidamas palei tvorą (išorėje) kur ne kur sutikau žmonių. Už tvoros kūrenosi keletas laužų. Aplink juos sėdėjo jaunimas. Girdėjosi jaunatviškas juokas, dainos. Apėjęs aplink, pasukau pro įėjimą ir kopėtėlėmis užlipau prie bokšto. Čia žmonių buvo daug. Aplink bokštą stovintys žmonės dainavo, šnekėjosi, žiūrėjo pro langus į viduje pastatytų televizorių ekranus. Apėjęs kelis kartus žmonių minią prie bokšto grįžau pas savo pažįstamus, kuriuos palikau prie įėjimo. Mano kolega buvo nuėjęs išgerti kavos. Čia bestovėdamas išgirdau tankų riaumojimą. Sudervės gatvė pradėta barikaduoti smėlio barstytuvais, kitomis mašinomis, kurios tam buvo paruoštos. Atvažiavę tankai ir kitos mašinos sustojo Sudervės gatvės pradžioje, nes toliau kelias buvo užbarikaduotas. Netrukus pasigirdo tankų šūviai. Aš su būreliu žmonių atėjau ant kalnelio, kad geriau būtų matyti situacija. Prie tankų ir karinių mašinų stovėjo būrelis žmonių. Tankai paleido dūmus. Pamanęs, kad tai gali būti kokios nors dujos, pasitraukiau į šalį. Tankai vėl iššovė, girdėjosi automatų šūviai. Praėjus dar kiek laiko pasigirdo tankų ir kitų mašinų burzgimas. Supratome, kad jie iš kitos pusės bando veržtis prie bokšto. Dauguma viršuje už tvoros esančių žmonių pradėjo bėgti link bokšto. Vieni lipo per tvorą, kiti lindo pro tvoroje padarytą skylę. Pribėgęs prie bokšto per garsiakalbį išgirdau susijaudinusį moterišką balsą, kviečiantį laikytis, po kelių padrąsinamų žodžių balsas nutilo. (Vėliau sužinojau, kad tada buvo užgrobtas radijo ir televizijos pastatas.) Netrukus pasigirdo tankų riaumojimas iš pietvakarių pusės. Dauguma žmonių, buvusių prie bokšto, susikibo rankomis už alkūnių. Aš atsidūriau antroje susikibusiųjų eilėje. Moterims buvo siūloma nestovėti priekyje, tačiau ne visos klausė. Prie tvoros pasirodė tankas. Sulaužęs ją, iššovė. Pasigirdo stiklų žvangėjimas. Tankas artėjo tiesiai prie bokšto. Vėl pasigirdo šūvis. Pabiro stiklai, nes garsas buvo nepaprastai stiprus. Žmonių žiedas, supantis bokštą, suiro. Žmonės traukėsi toliau nuo bokšto, kad nepasiektų stiklai, krintantys iš viršaus. Taip pat ir tankai. Aš pasitraukiau nuo bokšto per keletą metrų. Tankas sustojo kelis metrus man už nugaros. Tankų šviesoje pamačiau gulintį žmogų, keletas žmonių jam stengėsi padėti. Nepajutau, kaip atsisukau į tanką. Po tanko vikšrais gulėjo trys žmonės – jie nepaprastai šaukė, klykė, nesavu balsu dejavo. Puolėme jiems padėti. Vieną greit ištraukėme. Tačiau kitų dviejų moterų negalėjome ištraukti, nes jų kojos buvo vikšrų prispaustos. Tankas stovėjo. Atsirėmę į tanko priekinį sparną, rodėme tankistui, kad jis nevažiuotų į priekį ir pasitrauktų atgal, nes po vikšrais yra žmonės. Po kelių minučių suburzgė tanko motoras, tankas pajudėjo kokį metrą atgal ir atlaisvino prispaustųjų kojas. Moterys jau nevaitojo ir nešaukė. Matyt, jos buvo apalpusios nuo neišpasakyto skausmo. Jas pakėlėme ir nunešėme į Sudervės gatvę. Kiek panešęs aš nubėgau ieškoti greitosios, nes arti jos niekur nesimatė. Galiausiai tolėliau pamačiau greitąją. Pribėgęs prie jos pamačiau viduje gulintį vyriškį peršauta krūtine (buvo iki pusės nurengtas, krūtinė sutvarstyta). Vyriškio veidas buvo pabalęs, jis gulėjo nejudėdamas. Šalia gulėjo mergina juodu paltu ir išbalusiu veidu. Ji taip pat nejudėjo. Vairuotojo greitojoje nebuvo. Mašinoje sėdintis vyriškis pasakė, kad daugiau sužeistųjų negali priimti. Man dingtelėjo mintis, kodėl tie sužeistieji nevežami? Matyt, vairuotojas ieškojo, kaip išvažiuoti iš užbarikaduotos gatvės. Daugiau greitųjų nesimatė. Bandžiau ieškoti privačių mašinų, tačiau jose nebuvo vairuotojų. Kol aš ieškojau mašinų, sužeistąsias pamečiau iš akiračio. Daugiau apie jas nieko nežinau.
Prie bokšto girdėjosi šūviai, trenksmas. Supratęs, kad bokšto apginti nebegalima, su pažįstamu atvažiavau prie Aukščiausiosios Tarybos. Tik dabar žvilgtelėjau į laikrodį. Buvo apie pusė trijų. Prie Aukščiausiosios Tarybos buvo labai daug žmonių. Visi buvo susirūpinę, sukrėsti įvykių prie bokšto ir radijo ir televizijos pastato. Čia sutikau nemažai pažįstamų, jiems trumpai papasakojau, ką patyriau prie bokšto. Čia išbuvau iki 8 val. Paskui parvažiavau namo. Truputį užvalgiau, nusiprausiau ir atsiguliau. 10 val. vėl buvau prie Aukščiausiosios Tarybos ir namo grįžau tik vakare.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 12
Lapų Nr. 28–30