Aš, Valentas Knyva, Petro, liudiju tai, ką mačiau ir kur dalyvavau Vilniuje 1991 m. naktį iš sausio 12 į 13 d.
Artėjo ketvirta mano budėjimo prie Lietuvos Respublikos valstybinių objektų naktis. Kaip ir įprasta, visi draugai, penketukas, prie LR AT susirinkome apie 22 valandą. Kaip visada su lengvuoju automobiliu, nes tik taip buvo galima suspėti ten, kur reikalingiausia.
Prie AT buvo ramu. Žmonės vis plaukė ir plaukė iš visų Lietuvos pakraščių. Visi kartu pasvarstėme ir priėjome bendrą (tada mums labai įtikinamą) išvadą: šeštadienio vakaras, pats didžiausias žmonių sambūris, taigi ir pats netinkamiausias laikas priešų kėslams. Nusprendėme po vidurnakčio budėjimą baigti ir pataupyti jėgas būsimoms naktims, nes prieš tai tris budėjimus nedaug teko miegoti. O kad būtų ramiau, dar nutarėme apvažiuoti kitus svarbiausius objektus.
Prie Lietuvos televizijos ir radijo komiteto buvo taip pat ramu. Daug atvykėlių, dainos, Lietuvos, Lenkijos vėliavos. Prie tarpmiestinės telefonų stoties (Savanorių-Žemaitės sankryža) žmonių buvo mažiau, gal todėl, kad vieta košiama visų vėjų, skersvėjų.
Prieš vidurnaktį jau buvome prie TV bokšto. Nei per vieną budėjimą ten neteko matyti tiek žmonių. Iš Telšių, Žemaitijos. Net ir policininkai, iš karto buvo matyti, kad iš rajonų: geraširdžiai, pilvoti. Prie leidimų biuro žmones linksmino ir dainavo kažkoks ansamblis, gal “Armonika”.
Praėjome leidimų biuro vartus ir laipteliais užlipome ant aikštelės prie bokšto. Priėjome artyn. Lauke buvo daug žmonių, kurie žiūrėjo televizorių ekranuose rodomą (per palydovą RTL) filmą, vadinamąjį – “erotinį”. Viduje, pirmame aukšte, taip pat buvo žmonių. Kiek tiksliai, negaliu pasakyti, mačiau apie dešimt, beveik vien jaunimas.
Vėl nusileidome laipteliais, pro leidimų biurą, prie savo automobilio. Išsitraukėme termosą, sumuštinius.
1.30 val. (1991 01 13) jie atvažiavo. Pasigirdo šūksniai: “Važiuoja, važiuoja!” Mes sustojome prie leidimų biuro, šalia policininkų.
Nuo leidimų biuro jų nesimatė, tik prožektoriai. Ir garsas: “Otchodite ot boevych mašin!” Predupreždajem!” Po to jie pradėjo šaudyti iš tankų pabūklų. Mes priėjome arčiau jų.
Tada kažkas pasakė: “Jie atkreipia mūsų dėmesį savo triukšmu, šaudymu, o patys puls bokštą iš miškelio pusės”. Stačiu šlaitu užbėgome iki tvoros, saugančios bokštą. Radę joje nedidelę spragą, išlindome ir nubėgome prie bokšto. Ten jau buvo daug žmonių. Vienas vaikinas klausė radijo (turbūt televizijos garso) transliaciją. Paskutinį, ką teko išgirsti: “Algi, jie jau atėjo, beldžiasi į duris”.
Bokšte kaukė sirena. Mūsų išorinė greta, aptverianti bokštą, susikibome rankomis. Žmonės skandavo: “Lietuva, Lietuva!”
2 valandą į orą pakilo žalia raketa. Ataka prasidėjo. Tankai užvažiavo šlaitu, važiavo patvoriu puslankiu ir, atsukę pabūklus į bokštą, išlaužė tvoras.
SA desantininkai bėgo paskui tankus. Tankas įvažiavo į žmonių grandinę apie 10 metrų kairiau mūsų. Įvažiavęs pasuko pabūklo bokštelį, taip išdaužydamas bokšto pirmojo aukšto langus. Pasisuko pats ir važiavo pačiu bokšto pakraščiu, traiškydamas žmones. Įsitikinęs, kad ne visus mūsiškius – nužudytus ir sužeistus – pavyko išnešti iš po tankų vikšrų. Tuo įsitikinęs todėl, kad tankai atsisuko “nugaromis” į bokštą, pabūklais – į mus. Ir taip plėtė ratą, siekdami mus nustumti už tvoros. Jie staigiai padidindavo greitį ir vėl stabdydavo. Žmonės bandė juos sulaikyti rankomis, krūtinėmis. Tie, kurie nespėdavo atšokti, patekdavo po vikšrais. SA desantininkai mušė žmones buožėmis, šaudė į orą. Miniai nesitraukiant, tankai šaudė tuščiais šoviniais virš galvų. Tik patirtis, gauta “treniruojant” SA, leido išsaugoti savo ausų būgnelius. Po tankų šūvių užgulus ausis pirmas įspūdis buvo, kad SA desantininkai šaudo taip pat tuščiais šoviniais. Bet tai buvo pirmas ir apgaulingas įspūdis. Kad tai koviniai šoviniai, patvirtino įvykiai.
Tankams prasiveržus prie bokšto, dalis SA desantininkų įsiveržė į bokštą. Pradėjo dūžti langų stiklai ir antrame aukšte. Į apačią pradėjo kliokti vanduo. Iš to buvo galima spręsti, kad jie sudaužė vandentiekį. Likę išorėje SA desantininkai stovėjo prieš mus: 10–20 metrų, tarp tankų ir prieš juos. Nuo tankų mums į akis švietė galingi prožektoriai. SA desantininkai šaudė į viršų. Palyginti su tankų pabūklų šūviais, tai buvo tylus garsas. Bet jie šaudė koviniais šoviniais, kurie trupino virš pirmo aukšto esančio stogelio betoną. Rikošetu kulkos lėkė į žmones. Paskui SA desantininkai pradėjo šaudyti į priekyje stovinčių žmonių kojas. Mes traukiamės. Kaip buvome susikibę su draugu rankomis grandinėje aplink bokštą, taip ir likome.
Tuo metu aš nemačiau verkiančių žmonių aplink save. Žmonės nešė nužudytus ir sužeistus savo draugus. Kiti stovėjo ir… dainavo. Niekada aš to nepamiršiu. Dainavo: “Balnokit, broliai, žirgus, reiks karan joti…”
Taip pat skandavo: “Lietuva, Lietuva…”, “Fašistai, fašistai…” Bet šie buvo blogesni ir už fašistus. Jų elgesys rodė, kad jie buvo nenormalios, euforinės būklės. Vienas, tiesiai prieš mus, stovėjo išsižergęs, su šalmu, neperšaunama liemene, mėtė ant rankos savo automatą, provokuodamas prieiti prie jo, ištroškusio žmogaus kraujo. Buvo ir tokių vaikinų, kurie šoko būklės po vieną ėjo prie jo. Tik draugai sugebėjo tas aukas atitraukti nuo budelio.
Taip jie mus nustūmė nuo bokšto: traiškydami ir šaudydami. Mes jiems buvome tik geras taikinys ryškioje prožektorių šviesoje.
Mes buvome dviese, paskui susiradome vieną draugą. Labai pergyvenome dėl kitų dviejų, nes jie buvo mūsų grandinėje kairiau, taigi dar arčiau tanko padaryto “pleišto”.
Nuo skardžio, už tvoros, mus numetė apie 3 valandą. Dar aidėjo šūviai, nešė sužeistuosius, o nuo tanketės išgirdome kraugerių žodžius: “Broliai ir seserys lietuviai! Atėjo tikroji darbininkų ir valstiečių valdžia…” Psichologinė būsena buvo siaubinga ir beviltiška.
Praėjome sutraiškytą smėlio barstytuvą, kuriuo policininkai buvo užtvėrę kelią. Tai buvo tik apgailėtina metalo krūva. Dvi mašinos, lengvieji automobiliai, stovėję šalia mūsų grupės automobilio, buvo suniokoti taip, kad iš pradžių sunkiai atskyrėme jų pavadinimus. Šalia savos mašinos sutikome ir abu likusius draugus, kurių neradome viršuje.
Vienintelė viltis, kuria po tokių kraupių įvykių, buvo sunku kliautis: ar Aukščiausioji Taryba dar Lietuvos Respublikos?
Sėdome į automobilį ir jau apie 3.30 val. buvome prie mūsų paskutinio bastiono. Ir čia jau praleidome visą likusią sausio 13 d. naktį: kartu stovėjome, kartu meldėmės, kartu gavome pro AT langą laikančio šv. Mišias kunigo nuodėmių atleidimą. Jie neatvažiavo…
Noriu tik pabrėžti. Prie TV bokšto žmonės (kiek aš mačiau) neverkė, jie nebijojo, jie dainavo.
O tie drąsuoliai, kurie žuvo, jie – nežuvo. Jie buvo nužudyti. Nes žūti galima kare, kai tu stovi su ginklu prieš užpuoliką. O tą naktį SA desantininkai buvo ginkluoti iki dantų, o mūsų ginklai – mūsų kūnai, mūsų dainos, mūsų vienybė. O kad jie būtų atėję kaip 1988 m. rugpjūtyje, tik su bananais…
Kol dar gyva tokia tauta, niekas iš jos neatims laisvės troškimo. Mes būsim laisvi.
Kartu sausio 13 d. dalyvavo Erikas Petrikas, Alvydas Kulikauskas, Gintas Giedraitis, Gintas Roličius (visi iš Vilniaus).
1991 m. sausio 26 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 12
Lapų Nr. 9–14