Gal mano įspūdžiai neturi vertės, nes nemačiau pastatų užgrobimo pačios pradžios. Po to, kai sausio 8 d. rytą buvo bandyta įsiveržti į AT rūmus, iškeltos durys, įskelti stiklai, pradėjau dalyvauti AT rūmų apsaugoje. Sausio 9 ir 11 dienomis nuo 4 val. budėdavau prie AT rūmų. Sausio 11 d. rytą tiesiog iš Nepriklausomybės aikštės atvykau į darbą infekcinėje ligoninėje. Darbe staiga išgirdau per radiją pranešimą, kad puolamas Krašto apsaugos departamento pastatas. Greit apsirengiau, Kęstučio stotelėje įšokau į 7-o maršruto troleibusą, visą laiką klausiau tranzistoriaus perduodamų žinių. Netoli Mėnulio stotelės išgirdau, kad KAD pastatas užimtas, desantininkai atakuoja Spaudos rūmus. Kosmonautų-Žiugždos gatvių sankryžoje mašinų kamštis, slinkome lėtai, pravažiuodamas pro Spaudos rūmus mačiau minią žmonių, keletą tankų, bataėrų su desantininkais. Išlipau Autobusų parko stotelėje, netoli savo namų, palikau portfelį namie ir nuskubėjau prie KAD pastato. Ten iš kiemo pusės mačiau tris tankus ir du iš Kosmonautų gatvės pusės, pavienius desantininkus. Iš čia greitai nuskubėjau prie Spaudos rūmų. Šalia jų stovėjo keletas tankų, kai kurių pabūklų vamzdžiai nukreipti į Spaudos rūmų pusę. Žalioji autostrados veja sudarkyta tankų vikšrais. Spaudos rūmai buvo užimti. Ant vieno tanko sėdėjo desantininkas ir ilsėjosi. Jaunas vaikinas abejingu veidu. Priėjau ir sakau rusiškai: “Ką jūs darote, ar jums neužteko Budapešto, Prahos, Afganistano, Tbilisio, Baku”. Bet jis tylėjo, lyg kalbėčiau sienai. Vienas tankas iš priešingos autostrados pusės per žalią veją privažiavo prie kelio juostos ir ėmė sukioti pabūklo vamzdį.. Mačiau, kaip keli žmonės rankomis apkabino tanko pabūklo vamzdį. Staiga pasigirdo kurtinantis trenksmas – iššovė. Apsidairiau, pastatui žalos nepadaryta, išskyrus kulkų žymes sienoje virš pastato durų. Žmonės kalbėjo, kad buvo sužeistų civilių gyventojų, užimant pastatą. Kadangi grėsė pavojus Televizijos bokštui, nuėjau prie jo. Ten buvo daug žmonių – tiek žemutinėje dalyje, tiek prie paties bokšto. Nuėjau prie durų. Mano akivaizdoje buvo ištemptos priešgaisrinės vandens žarnos, galbūt trys, jų galai atsidūrė išorinėje pusėje. Buvo prašoma žmonių, kad batais neliptų ant žarnų. Paskui jie buvo išbandyti vandens srove. Aš pagalvojau: tai gynyba nuo jedinstveninkų, bet ne nuo desantininkų su neperšaunamomis liemenėmis ir Kalašnikovo automatais. Po kokių 1–1,5 val. troleibusu atvažiavau iki Spaudos rūmų stotelės. Važiuodamas mačiau, kad tankai pajudėjo pietų kryptimi, bet prie Spaudos rūmų dar būriavosi žmonės.

Sausio 12 d. kelios minutės po vidurnakčio atsiguliau tikėdamasis pamiegoti, nes planavau vykti prie Televizijos bokšto budėti nuo 6 val. ryto, mat per radiją girdėjau, kad šis laikas pats sunkiausias budintiems naktį. Staiga mane pažadino marti sakydama, kad šovė iš patrankos (buvo sausio 13 d. apie 1 val.). Šeima jau buvo įjungusi televizorių, buvo pranešama, kad puolama televizija. Skubiai šokau rengtis. Tuo tarpu dukra paskambino, kad Kosmonautų gatve link Televizijos bokšto pravažiavusi kolona tankų (dukra gyvena name Viršuliškių ir Kosmonautų gatvės sankryžoje). Aš ir sūnus išbėgome Televizijos bokšto link. Sūnus pusiaukelėje mane paliko, jis greitesnis. Prie “Saturno” parduotuvės pasitikau grįžtančius, vienas pasakė, kad bokštas užimtas, einąs į Nepriklausomybės aikštę. Kadangi nuo bokšto pusės girdėjosi pabūklų šūviai ir automatų tratėjimas, nutariau pasiekti bokštą. Per tranzistorių sklido pranešimas: “Nutraukiame reguliarias radijo laidas…” Pribėgau prie bokšto. Sudervės gatvėje daug lengvųjų mašinų, žmonių, girdėti šūviai. Staiga pro minią pranešami neštuvai, pastatomi ant šaligatvio. Nešėjai pasakė, kad žuvęs. Žmonės šaukė: “Kvieskit gydytoją”. Netoliese stovėjo GMP mašina. Ten tik vairuotojas. Aš priėjau prie gulinčio neštuvuose, čiupau ranką, patikrinau pulsą, jo nėra, kūnas šiltas. Veidas pagyvenusio vyriškio, pilkšvas, burna pražiota. Praskleidžiau akių vokus, norėdamas apžiūrėti vyzdžius. Tamsoka, bėgdamas iš namų pamiršau akinius, o jie dabar taip reikalingi. Bet iš veido išraiškos neabejojau, kad jau ištikusi biologinė mirtis. Greit atsiradęs gydytojas netrukus ištarė: “Jis jau miręs”. Neštuvai gulėjo, nebuvo kam lavono išvežti. Aš ėmiau klausinėti žmonių ir ieškoti, kur yra policijos mašina, nes išvežti turėtų ji, GMP transportas reikalingas sužeistiems. Kuriam laikui minios buvau nustumtas nuo neštuvų stovėjimo vietos. Kai grįžau į tą vietą maždaug po 20 min., lavono jau nebuvo. Bokšte dar girdėjosi šūviai, žmonės pamažu skirstėsi. Apie 4 val. buvau Nepriklausomybės aikštėje, klausiau Parlamento posėdžio transliacijos, išklausiau kunigo drąsinančius žodžius, palaiminimą.

Grįžau namo apie 7.30 val. prislėgta širdimi dėl smurtinių žudynių, bet ir kupinas pasididžiavimo jausmo, kad lietuvių drąsa ir meilė Tėvynei yra beribė. Ir pagalvojau: “O kad tokie mes būtume buvę 1940-aisiais”.

1991 m. sausio 20 d.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 12
Lapų Nr. 1–4