Šiandieną savo mokiniams pasiūliau aprašyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynes prie Bokšto. Jis vos 200 metrų nuo mūsų Vilniaus 41-osios vidurinės mokyklos. Tą naktį mano mokinius, šeštokus, pažadino šiurpūs, namus drebinantys šūviai. Vėliau tą košmarą vaikai stebėjo pro išdužusius nuo tankų šūvių garso langus. Kiti su tėvais buvo prie Bokšto. Jų įspūdžius sužinosiu, kai jie parašys, ką matė, girdėjo, jautė.
Rytoj tai padarys ir mano vienuoliktokai. Tie, su kuriais ir dieną, ir naktį aš dažnai susitikdavau prie saugomo Bokšto, persimesdama vienu kitu žodžiu. Tie, su kuriais buvom susiėmę rankom, stovėdami prieš desantininkus, grėsmingai tratinančius iš automatų.
Tai bus mano mokinių betarpiški įspūdžiai. Istorija, regėta savo akimis.
Susitarėm – rašysim visi. Taip pat ir aš.
…Buvo 1 val. 20 min. ir aš pasukau namo įprastu keliu, kuriuo kasdien grįžtu po pamokų. Ir štai beeidama išgirdau neįprastai keistą ūžesį – Kosmonautų prospektu nuo Spaudos rūmų važiavo tankai. Apsisukau atgal ir jau visai arti mokyklos išgirdau žmonių balsus, švilpimą. Driokstelėjo šūvis. “Prasidėjo”, – pasakė skubantys greta. Kai atbėgome prie Bokšto, šaudė be perstojo. Kažkas patarė pamačius žybtelint šviesą išsižioti. Sudervės gatvė pamėlynavo nuo kažkokiais paketais mėtomų dūmų. “Ašarinės dujos”, – vėl kažkas patarė užsirišti šalikais nosis.
Mes, stovintieji žemai, naiviai galvojome: tankai važiuos gatve, ir vis kvietėm žmones, kad sudarytume gyvą užtvarą. Tačiau stovintys aukštai, prie tvoros, mus pakvietė. Užkopiau drauge su jauna moterim, tikriausia mūsų mokyklos mokinių mama. “Aš nebijau, tik mano vaikai dar neužauginti”, – taip susipažinom. Bėgom per aikštę link Bokšto abi susikibę rankom. Sustojom per 10 žingsnių prieš kareivių, atstačiusių į minią automatus, grandinę.
Tankai jau stovėjo prie pat Bokšto ir daužė apatinius langus. Bet trispalvė plevėsavo. Visai pro šalį nešė vyrą. “Padėkite”, – prašė jis. Į minią įpuolė jaunuolis – aukštas, garbanotas. “Viešpatie, aš negaliu, negaliu, – kartojo jis, – ten žmones sutraiškė!” Viskas, kas dėjosi prieš akis, atrodė netikra ir nerealu. Matyt, todėl nebuvo ir baisu. Pro išdaužytus langus į Bokštą įsiveržė desantininkai: poškėjo šūviai, dingo trispalvė, o prieš žmonių minią stovintys desantininkai vis tratino iš automatų – tai žemyn, tai virš galvų.
Žmonės jiems šaukė, prašė, įtikinėjo, keikė ir grūmojo. Kažkas užgiedojo himną, giedojom visi, tik jau nelabai darniai. Susikibę rankom šaukėm “Lie-tu-va, Lie-tu-va”. Dainavom “Vai, ko nusižvengei, bėrasai žirgeli”. Paskui mes priartėjom prie desantininkų per žingsnį – ištiestą automatą. Prisiminiau: rankinuke turiu Madonos su kūdikiu paveikslėlį. Išsitraukiau ir laikydama prieš save ėjau stabtelėdama prie kiekvieno minią saugojančio desantininko. Tik vienas pasakė: “Ja neverujuščij”. Kiti įsižiūrėdavo, mačiau, kaip trūktelėdavo skruostas, suvirpėdavo lūpos, kitas linktelėdavo galva. Aš kažką jiems kalbėjau. Ėjau pro tą grėsmingą grandinę, kol atsirėmiau į savo sūnų Žilviną: “Neik, mama!” Ir aš sustojau.
Gal tai ir yra mūsų viltis, tie su automatais kareiviai, sustatyti prieš beginklius, bet nė vienas neišdrįsęs mane stumtelėti? O kai smurtininkams baigus darbą Bokšte karininkas įsakė tiems saugojantiems minią mus išstumti iš aikštės, kareiviams su automatais ne visai sklandžiai sekėsi, todėl nuo Bokšto į mus pasuko tankai. Vėliau, jau žemai būnant, vienas tankas gatve visu greičiu pralėkė – greitosios vairuotojas vos spėjo pasitraukti iš kelio. O paskui tanką pralėkė mašina desantininkų, pergalingai tratinančių aukštyn – į dangų. Matyt, ten buvo “neverujuščije”.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 11
Lapų Nr. 17–19