Esu kėdainietė, Kelpšaitė Elena, Martyno, gim. 1930 m.

Š.m. sausio 12 d. 18 val. kartu su kėdainiečiais išvykau į Vilnių budėti prie gyvybiškai svarbių objektų. Apie 21 val. atvykome į Konarskio g., prie Radijo ir televizijos komiteto. Autobusą pastatė prie įėjimo į Radijo komitetą durų, kad užblokuotų įėjimą. Išlipę iš autobuso, pasipylėm apie šį pastatą. Vieni liko prie šių durų, kiti nuėjo prie Televizijos komiteto durų. Čia buvo įjungtas televizorius. Didžiulis žmonių būrys žiūrėjo laidas. Aplinkui buvo tylu ir lyg nieko įtartino. Mus linksmino šaunusis universiteto “Ratilio” ansamblis, daina mus ramino jaunimas. Prie laužo, jau gerokai po vidurnakčio, pasigirdo skambi “Armonikos” ansamblio daina. Džiaugiausi būdama čia, tarp tų nuoširdžių žmonių, tikėjausi, gal naktis bus rami. Tačiau klydau. Apie 2 val. nakties pasigirdo šūvis. Gatve pravažiavo tankai, tanketės, sunkvežimiai. Tikėjausi, kad jie pravažiavo gąsdindami žmones, kurie tuoj glaudžiau susibūrė ir pradėjo skanduoti: “Lietuva!” Bet, pasirodo, tankai grįžo atgal, pasisuko į žmones ir prasidėjo: šūviai, dujos, dūmai. Tankas pasuko per veją tiesiog į duris. Žmonės glaudžiasi, skanduoja: “Lietuva!” Staiga girdžiu dūžtant stiklus. Desantininkai per išdaužytus langus įsibrauna į Televizijos komitetą. Vyrai bėga paskui juos į koridorių, vejasi, bando sutrukdyti. Tačiau, ką gali beginklis prieš sužvėrėjusį ginkluotą. Po to dar šūviai, dujos, dūmai. Nuliūdę, pralaimėję nelygią kovą, perėjom į kitą gatvės pusę. Nuėjau pažiūrėti mūsų autobuso. Žiūriu, autobuso langai išdaužyti. Autobusai užblokuoti tankais, o prieš tankus stovi kareiviai su atstatytais į žmones automatais. Gatve važinėja karinė mašina, iš kurios girdisi: “Mes Jus išvadavome, mes nenorime kraujo, eikite namo” ir t.t. Visko išgirsti negalima, nes žmonės kėlė triukšmą. Nors mus “išvadavo”, žmonės nesiskirstė. Žiūrėjau, kaip Radijo komitete šeimininkavo kareiviai – laužė, daužė. Mačiau, kaip į kiemą įvažiavo tanketės ir didžiulis dengtas sunkvežimis. Kareiviai tuoj pradėjo į kiemą nešti dėžes, televizorių, matyt, krovė į kieme stovintį transportą. O kitoje gatvės pusėje žmonės mėtė lauk išdaužytų langų stiklus. Jų buvo daug. Tankai prožektoriais apšviesdavo tų namų langus, matyt, tikėdamiesi pamatyti kulkosvaidžius. Važinėjo ir važinėjo greitosios pagalbos mašinos, ieškodamos sužeistųjų. Gydytojai pranešė apie aukas prie Televizijos bokšto. 7.30 val. sužinojau apie savo kraštiečio žuvimą. Tai buvo baisu ir neįtikėtina. Tačiau, tai buvo baisi tiesa. Kaip ir tiesa, kad tų aukų būtų dar daugiau, jei ne mūsų milicija. Šie vyrai sugebėjo suvaldyti žmones, neleido jiems eiti link kareivių. O jie tikrai būtų šaudę.
Ačiū jiems, ačiū mūsų milicijai.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 11
Lapų Nr. 13–14