Liudijimas
Aš, Kazlauskienė Rasa-Irena, Prano, gim. 1947 05 15, gyv. Vilniuje, dirbanti gamykloje “Plasta” 01 cecho biuro viršininke, liudiju nusikalstamą veiklą KPSS kariuomenės ir Vilniaus “Jedinstvo” 1991 01 13 naktį prie Televizijos bokšto.
Sausio 12-osios dieną, maždaug apie 23.00 val., atvažiavau prie Televizijos bokšto, jausdama būtiną pareigą apginti savo sūnų Tėvynę ir Lietuvos Laisvę. Atvažiavau su pusbroliu iš Kauno Liudu Morkūnu. Apėjome aplink bokštą du kartus. Nebuvo nei nerimo, nei susirūpinimo, nepaisant darganos: vienoje bokšto pusėje šoko jaunimas, kiti grojo, dar kiti dainavo liaudies dainas. Nesijautė jokios įtampos po praėjusių dienų įvykių.
Apėję bokštą, nusileidome prie centrinių vartų, apžiūrėjome, kur yra įvažiavimas ir išėjimas, po to vėl grįžome prie bokšto. Pastovėję prie sukurto laužo, netoli įėjimo į bokštą, išsiskyrėme, sutarę susitikti čia pat. Aš likau prie laužo. Tą vakarą prie bokšto nebuvo svetimų žmonių, visi jautėmės kaip broliai, kalba lengvai mezgėsi su visais, visus mus rišo bendra meilė Tėvynei.
Bestovint prie laužo, pasigirdo karinių mašinų gausmas, dar tankų nematėme, sustojome aplink bokštą, apjuosę jį tankiom gyvom grandinėm.
Norėjau stoti priekyje, pirmoje eilėje, bet vyrai gana šiurkščiai nustūmė atgal prie stiklinės bokšto sienos, tvirtindami, kad ne moterims stovėti priekyje. Tokiu būdu atsidūriau prie pat stiklinės sienos, prie įėjimo į bokštą durų.
Pasistiebusi suskaičiavau: prie durų gyvą sieną sudarė 9 eilės žmonių, susikabinusių už parankių ir stipriai susiglaudusių šonais, o duris užrėmė nugara pagyvenusi močiutė, maždaug 60-ties metų su kryžiumi rankoje ir degančia žvakute.
Tankų gaudesys artėjo, jau ir šūviai girdėjosi, o prie bokšto susiglaudę visi dainavome “Augo girioj ąžuolėlis”.
Dainos skambesį nustelbė tankų gausmas, mačiau juos ropojančius jau viršuje. Pradėjo šaudyti, nuo tankų šūvių pabiro stiklai už nugaros.
Priekinės eilės pasislinko į priekį, kad užnugaryje stovintieji pasitrauktų nuo byrančių stiklų, stovėjome susikabinę ir nepasileidome rankų, nors visi matė virš galvų lekiančias šviečiančias kulkas ir girdėjo jų zvimbesį.
Iš dešinės pusės išgirdau smūgius ir vandens šniokštimą, per 2 metrus gyvoji grandinė buvo nutraukta ir desantininkai veržėsi per išdaužtus langus į bokštą.
Pirmuosius pasitiko vandens srovė ir atmušė atgal – pirmu puolimu neįėjo. Atsitraukę vėl puolė.
Atsigręžiau į kairę pusę, mačiau, kad pro durų apačią pradeda sunktis vandens srovė, bet ji buvo silpna, žvilgterėjau dešinėn ir mačiau, kad vandens srovės srovė aiškiai silpo ir desantas sušoko per išdaužtus langus vidun.
Prasiveržus desantui vidun, iš dešinės kita dalis, mušdama šautuvais, minią stūmė nuo bokšto. Iš kairės pusės tuo pat metu žmonės irgi buvo stumiami nuo bokšto, o tankai slinko į priekį. Buvome nustumti ant želdinių ploto. Desanto grandinė sustojo prieš mus, atstačiusi į mus automatus, grasindama šauti. Nejaučiau baimės ir, manau, ne tik aš, nes mačiau kupinus nevilties ir netikėjimo, skausmo ir bejėgiškumo žmonių veidus.
Iš dešinės ir kairės sklido dejonės bei šauksmai, be perstojo šaudė.
Pakėliau galvą, norėdama suvokti, kuriame aukšte desantas, bokšte aiškiai girdėjosi šūviai aukštyn, dužo stiklai viršutiniuose aukštuose.
Žiūrėjau į kareivių veidus, negalėjau patikėti, kad jie gali šaudyti, išėjau į priekį ir pamėginau kalbinti juos, aiškinti kas darosi. Vaškiniai, sustingę veidai ir visiškai nereaguojančios akys, tarytum stiklinės. Nepadėjo nei kalba, nei aiškinimas, nei mėginimas prakalbinti. Vienu metu stumtelėjo automato buože, toliau nustumdami nuo bokšto. Tuo pat metu du desantininkai išvilko turbūt iš bokšto užsienietį korespondentą – apsvaigintą ir sudaužytą, ir įstūmė jį į mūsų minią. Tas žmogus angliškai klausė, kur jo kamera, kur jo kamera.
Nutariau paeiti link tankų, kur girdėjosi žmonių riksmai. Ėjau pirmyn ir ieškojau bent vieno gyvo veido. Visi jie buvo vienodai vaškiniai. Praėjau pro aukštą merginą, kuri taip pat mėgino kalbėtis su kareiviais ir jiems paaiškinti, ką jie daro.
Artėjau link stovinčių tankų, vieną mačiau jau visai gerai – stovėjo šalia dviejų pusapvalių statinių (nežinau kas ten).
Ant vieno iš statinių stogo blykstelėjo foto aparato blicas, tai pastebėjau ne tik aš, bet ir kareiviai, į tą pusę tuoj pat pasipylė kulkos, blykčiodamos raudona šviesa. Nemačiau fotografo, nes tuo metu kažkas iš žmonių sulaikė mane už rankos, sakydamas: “Ten šaudo”, “Ten beprotis”.
Žengiau dar kelis žingsnius. Mačiau karininką, kuris stovėjo tarp dviejų tankų, jis šovė, bet prieš jį buvo tik desantininkai, tame tarpe bokšto gynėjų nesimatė. Ir vėl driokstelėjo šūvis. Prieš mane stovėjęs vyras susirietė į kamuoliuką susigriebęs už pilvo, dar mačiau, kad mėgina atsitiesti. Kažkas čiupo jį už parankės.
Apakino prožektoriaus šviesa, nusisukau ir tuo metu pamačiau liepsnos liežuvį, plykstelėjusį vyriškiui tiesiai į veidą.
Tanko šūvis, nuo kurio susvirduliavau ir suklupau. Pajutau smūgį į pilvą ir kojas. Atsikėliau apsvaigusi, nebesuvokdama kas darosi aplinkui. Pirmas pojūtis buvo tarytum viduje prasidėjo kraujavimas. Riksmas, vaitojimas, dūmai ir tamsa.
Pradėjau trauktis – vilktis į šoną, kai tankas, stovintis prie pusapvalio statinio, pajudėjo į priekį ant šalia stovinčių žmonių.
Žmonės traukėsi į šonus, klupdami ir kliūdami už medelių, vienas kitam padėdami atsikelti.
Negaliu papasakoti kaip nusileidau žemyn, prie įvažiavimo kelio.
Ant kelio stovėjo tankas ir tanketės. Minios žmonių stovėjo abipus kelio. Mašinos ir autobusai išdaužytais stiklais. Kažkur atsisėdau, skaudėjo koją, krūtinę ir spengė galva.
Atsikvošėjau pastebėjusi einant koloną žmonių – ėjo gatvės viduriu. Priekyje ėjo vienas vyras, už jo per 3–5 m ėjo 8–10 žmonių eilė, eilės centre ėjo man pažįstamas, gerai matytas žmogus. Atkreipiau dėmesį, kad didesnė dalis panašiai apsirengę, tamsiai rudos ir juodos spalvos striukėm, tamsiom kelnėm, tarytum treningais. Batai ėjusių priekyje kolonos – vienodi: juodi. Pašokau, pasivijau kolonos priekį. Žmogus, ėjęs pirmos eilės viduryje buvo K u č e r o v! Taip, tai buvo jis! Jis vedėsi perrengtus kareivius ir savo talkininkus. Jų buvo apie 100.
Žinau, pasielgiau neteisingai! Garsiai riktelėjau žmonėms, kad tai Kučerovas, kad nepraleistų jo ir jo komandos į bokštą.
Per kelias minutes kolona buvo išsklaidyta, suvokiau, kad pasielgiau negerai, bet buvo per vėlu. Dar po kelių minučių pamačiau policininkų būrį, kuris lipo į kalną ir prašė žmonių pasitraukti nuo tvoros. Pasukau link tilto. Ant jo stovėjo neprisimenu ar tankai, ar tanketės, užtvėrę pravažiavimą, mačiau, kad lengvoji pralindo tarp kraštinio tanko ir tilto atramos.
Ėjau žemyn, ir žemyn dar vis šaudė. Prie troleibuso stotelės paklausiau kiek valandų – pasakė, kad 4.10 val.
Prie telefonų stoties atsiradau apie 4.30 val., susiradau ten budėjusias seseris, kalbėti negalėjau, krėtė nervinis drebulys – norėjau tik žinoti, kas darosi Nepriklausomybės aikštėje. Ten nusigavau apie 5.20–5.30 val.
Aš reikalauju, aš maldauju: Viešpatie, tebūnie Tavo valia! Te gauna atpildą žudikai – tokį, kokio jie verti. Ir jei mes būsime bejėgiai, suteiki mums jėgų, stiprybės mūsų kovoje.
Atsiprašau už klaidas ir nesklandumus, bet dar ir šiandieną negaliu rašyti ir kalbėti.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 11
Lapų Nr. 5–12