Aš, Žilvinas Kaušylas, Alberto, Vilniaus krašto apsaugos departamento savanoris, šių metų sausio 11 d. pradėjau budėjimą TV bokšte.
Dar sausio 12 d. vakare, prie TV bokšto, apie 23 valandą, atvažiavo du autobusai milicininkų. Jų apranga skyrėsi nuo lietuviškos milicijos, kokardos bei kita atributika buvo sovietinės ir šnekėjo tie milicininkai rusiškai. Mums kilo įtarimas, ar tai nebus persirengę kareiviai, tad nutarėme paskambinti į Vidaus reikalų ministeriją ir pasiklausti, ar mums atsiuntė milicijos, ar ne. Vidaus reikalų ministerija atsakė, kad jokios milicijos jie prie TV bokšto nesiuntė. Ir kaip tik apie 23.30 val. pro administracijos langus atvykėliai bandė įsilaužti į vidų, bet buvo atstumti KAD vyrukų. Taigi, šis nedidelis incidentas pasibaigė gan taikiai, be jokio kraujo praliejimo. O apie 1.15 val. išgirdome tankų pabūklų šūvius. Šturmas prasidėjo apie 1.40 val., kai šarvuočiai, privažiavę prie TV bokšto gal per 20 m, iš pabūklo šovė į vidų ir išbiro visi pirmo aukšto stiklai. O po 15–20 sekundžių jau pamatėme šaudančius kareivius fojė. Mes, dešimt žmonių, saugančių centrinį įėjimą ir centrinius laiptus į antrą ir trečią aukštą, pradėjome gintis vandens čiurkšle. Tą šlangą laikė amžinatilsis Ignas Šimulionis ir, kai kareiviai, nieko neperspėję pradėjo šaudyti į mus, šis savanoris krito į tą vandens čiurkšlę. Dar spėjau pamatyti: kareiviai, pribėgę prie jo, trenkia su buože per galvą. Tuo metu mes bėgte pasileidom į antrą aukštą, kur buvom pasiruošę du atsarginius išėjimus. Bėgdami laiptais į viršų jautėm, kaip pro šalį zvimbia kulkos. Antrame aukšte užvertėme barikadą ir pasileidom prie vieno iš atsarginių išėjimų. Atidarę liuką leidome vamzdį, bet ties ta vieta tučtuojau pasirodė tankas. Be to, kareiviai, besivejantys mus, vėl pradėjo šaudyti. Nebespėjome pasinaudoti ir kitu išėjimu, nes bematant sprogo barikada ir kareiviai prasiveržė į antrąjį aukštą. Mes išsklidome kas kur. Penkiese įlindom į kitas patalpas, kur buvo antrasis atsarginis išėjimas.
Du savanoriai per langą pradėjo leistis virve, bet po kokios minutės pasigirdo šūviai. Tolesnio jų likimo nebežinome. Mes trise nutarėm nebebėgti, palaukti ryto. Toj vietoj mus surado apie 9.30 val. Kareiviai, nuvedę mus į apačią, perdavė mus karininkams. Karininkai tuoj nustūmė mus prie sienos ir liepė stovėti išskėstom rankom ir kojom, atsirėmus į sieną per metrą. Ir dar pasakė: “Jeigu krisite, šausim”. Girdi, jie pirmiausia turi išsiaiškinti, kas mes per vieni. Taip mums bestovint, po kokios valandos atėjo Jermalavičius. Jis nieko nedvejodamas pareiškė, kad atseit mes nušovėme jų karininką ir kad su mumis bus žiauriai susidorota. Tuo tarpu karininkai išsiaiškino, kad aš ir dar vienas vaikinas nesame tarnavę sovietų armijoje, ir pasakė, kad tarnauti teks ir būsime išvežti net už Vladivostoko. Na, o trečiąjį vaikiną paleido iškart, nes jis jau buvo atitarnavęs, net pačiam Afganistane. Kai paleido šį vaikiną, mus nuvedė į belangį valytojos kambarėlį ir pastatė du sargybinius. Tuo metu visame bokšte vyko didžiausias pogromas. Girdėjosi, kaip dūžta stiklai. Kiek sužinojome iš mus saugančių kareivių, jie išnešinėjo viską, ką tik galima išnešti. Žinoma, vertingą aparatūrą taip pat. Vakarop atėjęs kariškis dar kartą pabrėžė, kad mes nori nenori tarnausime sovietų armijoje. Ir pasakė, kad bokšte dar yra penkiolika mūsiškių. Koks jų likimas ir dabar neaišku. Vakare, kai vedė į tualetą, prie jo durų mačiau didžiulį kraujo klaną. O grįždamas atgal sutikau girtut girtutėlį karininką. Anot kareivių, užpuolikai, pėstute užkopę iki restorano, išvogė visą alkoholį ir nutarė atšvęsti pergalę. Mus abudu paleido tik pirmadienio rytą ir dar pagrasino, kad mes nieko nepasieksime, kad visa valdžia jau priklauso kažkokiam nacionalinio gelbėjimo komitetui. Duokdie, kad tokie įvykiai, kaip sausio 13-osios naktį, nebepasikartotų, kad kareiviai patys imtų suprasti savo kaltę, kad Lietuva būtų laisva.
1991 m. sausio 30 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 61–63