Paaiškinimas apie įvykius, kuriuose teko dalyvauti ir matyti prie Televizijos ir radijo komiteto pastato Konarskio gatvėje.
Apie vidurnaktį aš grįžau namo – parvedžiau 10 metų dukrą, su kuria kartu buvome prie šio pastato. Aš gyvenu netoliese – nuo buto iki komiteto pastato keli šimtai metrų. Tik parėjęs išgirdau patrankų šūvius ir apsirengęs išbėgau.
Kai atbėgau prie komiteto pastato, prie šoninio įėjimo buvę žmonės glaudėsi aplink. Prie centrinio įėjimo šaudė iš tankų pabūklų ir iš automatų. Iš tankų pabūklų šaudė tuščiais šoviniais, o iš automatų – ir tuščiais, ir koviniais, nes matėsi trasuojančios kulkos viršuje, paskui keletas kulkų pralėkė ir virš mūsų galvų (girdėjosi švilptelėjimai). Po to išvydome kareivius, atbėgančius nuo Konarskio gatvės pusės. Jei bėgdami šaudė iš automatų virš galvų tuščiais šoviniais. Pribėgę prie žmonių, maždaug 15–20 metrų, metė į minią sprogstamuosius paketus. Mes stovėjome susikabinę rankomis ir skandavome. Sprogus tiems paketams nieko nebesimatė. Tuo pačiu metu, kai kareiviai atakavo, nuo Konarskio gatvės kažkas šaudė virš mūsų galvų tikrais šoviniais, nes girdėjosi, kaip zvimbia kulkos.
Kai išsisklaidė dūmai, kareiviai jau buvo pastato viduje. Tada žmonės apsisuko, vėl skandavo. Tuo metu iš pastato išėjo darbuotojai ir milicininkai. Aš atsidūriau prie pat įėjimo, žmonės truputį nusiramino. Tarpduryje stovėjo keli kareiviai – tiksliau, tai buvo ne paprasti dvimečiai kareiviai desantininkai, bet vyresnio amžiaus, – matyt, iš specialių dalinių. Iš pradžių jie bandė išsklaidyti žmones šaudydami, virš galvų puldinėdami – paskui nusiramino ir pradėjo aiškinti, kad žuvęs vienas jų kareivis, ir kvietė eiti jo pažiūrėti. Kažkoks jaunuolis kartu su kareiviu nuėjo, po kiek laiko grįžo.
Tas kareivis, kuris ėjo su jaunuoliu, pradėjo kalbėti miniai, kokie blogi lietuviai, kurie nušovė jų draugą. Buvo labai pikta ir aš jam pasakiau: “Vy sami jevo ubili”. Tuomet jis griebė mane už rankos, trenkė kažkuo, pataikydamas į kaklą. Aš atšokau ir pamačiau, kad link mūsų minios atvažiuoja tanketė. Tanketė (nežinau, ar jų buvo viena, ar daugiau) privažiavo prie pat įėjimo – kai važiavo pro minią, joje esantys kareiviai visą laiką šaudė iš automatų. Tanketėmis ir kita technika žmonės buvo prispausti prie tvoros, paliekant kelių metrų tarpą. Tuo metu nuo įėjimo kareiviai (tie, kurie puolė pastatą) pradėjo žmones daužyti automatų buožėmis ir spardyti. Mes traukėmės. Aš vieną žmogų, kuriam buvo sutrenkta galva ir kuris negalėjo eiti, tempiau. Tuo momentu kareivis trenkė man automatu per galvą, bet aš spėjau pakelti ranką, tad smūgis nebuvo labai stiprus. Žmonės atsitraukė. Aš nukentėjau nedaug, bet iš kažkur bėgo kraujas – kai grįžau namo, pamačiau, kad mano rūbai aptaškyti krauju.
Žmonės nuo pastato nesiskirstė, skandavo, paskui kažkas lietuviškai bandė aiškinti, kad mūsų vadovybė mus apgavo, žmonės švilpė, skandavo: “Fašistai”. Vienas milicininkas paprašė, kad aš eičiau namo, aš nebepasilikau, grįžau.
Kitą dieną buvau nuėjęs pažiūrėti – pastatą saugojo kareiviai desantininkai, bet ne tie, kurie šturmavo, o paprasti.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 49–52