15 valandą sausio 11-ąją atėjau budėti prie Aukščiausiosios Tarybos. Naktį iš 11-osios į 12-ąją be 25 minučių 2 valandą šarvuočiai pasuko link Aukščiausiosios Tarybos. Tačiau, pastojus kelią beginkliams žmonėms, pasuko atgal. Taip ta naktis ir praėjo. Na, sausio 12-ąją vėl budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos. Maždaug apie 24 valandą per radiją pasigirdo signalas, kad persirengę desantininkai bando įsilaužti į Ministrų Tarybos pastatą. Kai nubėgome daugiatūkstantinė minia prie Ministrų Tarybos, ten jau buvo sulaikyti du asmenys. Bet jie neliečiami, buvo paleisti atgal. Po šio įvykio vėl grįžome prie Aukščiausiosios Tarybos. Apie 20 minučių antros pravažiavo daug sunkiųjų tankų ir šarvuočių. Maždaug po 10 minučių išgirdome šaudant pabūklus ir kulkosvaidžius. Išgirdę pranešimą per radiją, kad reiktų daugiau žmonių prie Televizijos bokšto, greit prisipildėme pilnas autobusas žmonių ir išvažiavome. Karoliniškėse prasilenkėme su sunkiuoju tanku, kuris paleido degančią šaškę, tad dėl tirštų dūmų buvome priversti sustoti. Po keliasdešimt sekundžių vėl važiavome toliau prie bokšto. Kai apačioje privažiavome prie Televizijos bokšto, ten jau stovėjo tankai, matėsi sutraiškyti lengvieji automobiliai, autobusai, prieš tanką stovėjo žmonės ir šaukė: “Lietuva, Lietuva, Laisvė, Laisvė”. Taip ir aidėjo šie šūkiai. Kartais pasigirsdavo: “Fašistai”.
Taip ir mes pribėgę čia sustojome prie minios. Na, o tankas gąsdindamas žmones vis šaudė iš patrankų, kulkosvaidžių. Vedžiodami taikinių vamzdžiais tiesiai į minią. Bet žmonės nesitraukė, nebijojo jų gąsdinimų. Čia bestovėdami apačioje išgirdome tankų kauksmą iš kitos pusės. Tada aš ir kiti jaunuoliai šokome prie bokšto. Kai jau buvome užlipę ant tvoros, mus apšvietė tankas ir šovė iš patrankos, tiesa, tuščiais.
Mes, peršokę per tvorą, nubėgome prie bokšto, kur stovėjo daugiatūkstantinė minia, apsupusi bokštą. Na, ir atsistojome prie minios. Privažiavęs tankas pasisuko tiesiai į mus ir pradėjo šaudyti iš patrankos ir kulkosvaidžių. Taip nuo viršaus bokšto leisdamas šūvius vis žemyn į žmones. Bet minia stovėjo kaip įkasta. Privažiavo dar vienas tankas ir dar vienas. Pastarasis lėkdamas visu greičiu staiga sustojo prie minios, na, o nuo šūvių pradėjo byrėti stiklai. Iš minios ir bokšto jokių šūvių nebuvo. Nes čia tikrai stovėjo beginkliai žmonės. Tankas prie minios gal kokį 10 sekundžių pastovėjo ir pasukęs į minios pusę pradėjo važiuoti aplink bokštą. Ir vis sklido žodžiai: “Laisvė, Lietuva”, “Fašistai”. Čia po keleto sekundžių krito vyriškis, moteris iš išgąsčio negalėjo paeiti. Tai aš prie tvoros nuvedžiau moterį, o kiti jaunuoliai nešė vyriškį. Mus lydėjo kulkosvaidžių ir patrankų šūviai. Kai nuo tvoros vėl grįžau prie bokšto, tankas pradėjo traiškyti žmones ir pasipylė desantininkai. Šie patraukė iš automatų – žmonės krito ir nesikėlė. Taip jie darėsi kelią prie bokšto.
Taip buvo paleisti pirmieji šūviai į beginklius žmones. Kai pamatėme, kad bokštas prarastas, patraukėme vėl prie Aukščiausiosios Tarybos. Čia pats girdėjau jaunuolių tokius žodžius “televizija užimta”, tai mes iš čia jau niekur nesitrauksime. Po tos kruvinos akcijos prie bokšto čia dar daugiau priėjo žmonių. Tai parodė, kad žudynės beginklių žmonių neišgąsdino, o atvirkščiai – dar daugiau drąsos suteikė.
Po šių aukų į daugiatūkstantinę minią kreipėsi Landsbergis, kad žmonės eitų namo, nes ir taip jau užtenka aukų. Bet visi kaip vienas atsakė: “Ne, mes liekame su jumis”. Ir aikštė ne tuštėjo, o atvirkščiai – vis pilnėjo ir pilnėjo, nors nedirbo nei radijas, nei televizija.
Čia žmonių kviesti nereikėjo. Jie tik sužinojo, kad reikia pagalbos, ir dauguma stojo už nepriklausomos Lietuvos likimą.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 45–48