Mes – gyvi
Sausio 12 d. vakare nuo 21 val. su vyru budėjome prie Televizijos bokšto. Į bokšto teritoriją norėjome patekti per skylę tvoroje, kuri buvo dieną. Tačiau tvora visur buvo sandariai užtaisyta. Todėl sunkiai pro žmonių minią prasibrovėme per centrinį įėjimą nuo gatvės. Čia buvo daug žmonių. Skubotai padarytomis iš pagalių “kopėčiomis” lipome prie bokšto. Bokšto teritorijoje (ant kalno) taip pat buvo daug žmonių, jaunimo, vaikų. Žmonės dainavo, šoko. Radijo informacija blogai girdėjosi. Nuo gatvės pusės, rodos, 3 aukšte buvo per langą iškelta trispalvė vėliava, iš ten girdėjosi radijo pranešimai. Mes radijo nebuvome paėmę, todėl šioje vietoje daugiausia stoviniavome. Apie 23–24 val. išgirdome žinią, kad užpulta Ministrų Taryba. Žmonės sunerimo, tačiau greitai iš Televizijos bokšto pranešė, kad šis gandas nepasitvirtino. Žmonės nusiramino, vakarieniavo. Vakarieniavo vaikinai, kurie buvo Televizijos bokšte, manau, kad tai buvo Krašto apsaugos vyrukai. Ginklų jie neturėjo, mačiau medines lazdutes. Ši ramybė buvo trumpa, per radiją pranešė, kad Karoliniškių pusėn važiuoja tankai ir mašinos su desantininkais. Žmonės žiedais apsupo bokštą, 2 m atstumu nuo langų, veidais į teritoriją. Mes stovėjome 3 eilėje tvirtai susikibę rankomis ir susirėmę pečiais. Toje vietoje buvo 8 eilės. Mes stovėjome apie 2 m nuo bokšto durų į gavės pusę. Priekyje stovėjo vyrai policininkų uniformomis be ginklų. Per radiją pranešė, kad užpultas radijo centras, išgirdome paskutinius pranešėjos žodžius. Bokšto teritorija buvo aptemdyta. 1.30 val. prie Televizijos bokšto atvažiavo (gatvėje) tankai. Pradėjo šaudyti. Žmonės patarė būti prasižiojus, kad nepakenktų ausų būgnelių. Mes viršuje matėme ugnies juostas, girdėjome baisų trenksmą ir balti dūmų kamuoliai kilo į viršų, tačiau jų poveikio nejutome. Žmonės šaukė: “Lietuva, Laisvė, Gėda”. Šūviai kartojosi su pertraukomis. Bokštas apšviestas lyg prožektoriais. Šaukė žmonės, ūžė mašinos, šaudė serijomis iš automatų. Žmonės bėgo prie bokšto. Kalbėjau poterius. Triukšmas didėjo. Ūžė visai čia pat, pamačiau žalią vamzdį virš galvų ir baisius šūvių garsus. Dužo stiklai, byrėjo tinkas nuo bokšto. Vyrui ant nugaros kas tai nukrito, maniau – nušovė. Pasigręžiau atgal link bokšto langų ir pamačiau, kad bokšte desantininkai šaudo viską aplinkui ratu. Supratome, kad šioje kovoje mes nebereikalingi, bet nenugalėti. Dabar šaudė iš bokšto pro išdaužytus langus į žmonių grandinę, o iš priekio, kur baigėsi asfaltas, stovėjo kareiviai su šalmais ir automatais. Žmonės stūmėsi į priekį pro kareivius. Tankas sukiojosi už kelių metrų. Kareiviai mus praleido. Praėjome pro mašiną link gatvės. Šaudymas nemažėjo. Mačiau gulinčius žmones, girdėjau šaukiant: “Rūta, laikykis”. Mačiau du vyrus, belaikančius jaunuolį, kuris veržėsi į bokštą. Tvoroje pamatėme skylę, pro ją stačiu skardžiu leidomės į gatvę. Man rodės, kad leidausi tanko vėžėmis, nes neslidinėjau. Apačioje buvo šviesu, šaudė, bėgo žmonės, gulėjo ant žemės. Baimės jau nebuvo. Laikrodis rodė 2.10 val., o atrodė, kad stovėjome visą amžinybę – 5–6 val. Žmonės skubėjo link Aukščiausiosios Tarybos rūmų, skubėjo greitosios pagalbos lengvosios mašinos. O ten vis šaudė ir šaudė. Man atrodė, kad kol mes gyvi, gyva Lietuva, Tėvynė mano, o kol gyva Lietuva, negalime mirti mes.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 40–41