1991 m. sausio 13 d. naktį pabudau prieš 2 val. Per radiją, vietoj pažįstamų diktorių balsų, išgirdau moters balsą, kartojantį vieną ir tą patį tekstą lietuvių ir rusų kalbomis. Baisi mintis nutvieskė – atsitiko kažkas baisaus. Driokstelėjo šūviai – vienas, kitas, trečias. Pakėliau vyrą ir gimines, kurie iš vakaro kartu budėjo prie AT. Penkiese skubiai išlėkėm į kiemą, sėdom į mašiną, kuri stovi čia pat garaže, ir lėkėm prie Televizijos bokšto, nes iš ten girdėjosi šūviai. Mūsų rajonas saldžiai miegojo, tik kur ne kur matėsi skubantys žmonės. Kuo labiau artėjome prie bokšto, tuo daugėjo einančių žmonių jo link.
Karoliniškės jau nemiegojo, matėsi skubantys žmonės, kelkraščiai pilni lengvųjų mašinų. Pasistatę savo “Moskvičių” atokiau nuo bokšto, pasileidome ten, kur šaudė. Perkirtę gatvelę, vedančią prie bokšto, mes su vyru užsiropštėm ant kalvelės, kur stovi bokštas. Tvora, saugojusi bokštą, buvo išlaužta ir mes be jokių kliūčių priėjome prie žmonių, kurie lanku supo jau nemažą aikštelę. Kareiviai, išsirikiavę grandine kas 5–6 metrai, nuolat šaudydami virš žmonių galvų, platino ir platino laisvą nuo žmonių plotą. Žmonės traukėsi lėtai ir tik tada, kai kareivis išleisdavo eilinę papliupą. Stebėjau kareivio, šaudančio man iš dešinės, kulkų trajektoriją. Tamsoje jos nubrėždavo gražų taką iš vieną paskui kitą trasuojančių kulkų. Staiga iššovė tankas (tanketė?), kuris stovėjo už kareivių nugarų už kokių 8–10 metrų. Netrukus iššovė dar kartą. Atkreipiau dėmesį, kad pabūklas nutaikytas truputi aukščiau galvų. Tada mudu su vyru pasitraukėme prie kalvelės pakraščio.
Mūsų bendrakeleiviai seniai atsiliko, norėjau lipti žemyn, supratus, kad bėda gali ateiti bet kuriuo momentu. Vyras dar lūkuriavo, bijojau palikti jį, o dar labiau likti viena šioje sumaištyje. Apačioje šurmuliavo žmonių minia, riaumojo karinė technika, gyvenamuosius namus raižė akinanti tankų prožektorių šviesa. Virš mūsų galvų gražiai trasavo kulkos. Žmonės vis dar stovėjo prie kareivių, bet dabar skandavo: “Lietuva!”, “Lietuva!” Mudu su vyru vėl sugrįžome prie žmonių ir pradėjome skanduoti tą patį žodį “Lietuva!”, tik jau azartiškiau. Iš minios vieni kalbino kareivius gražiai, norėdami juos sugėdinti, pažadinti žmoniškumą, kiti keikėsi rusiškai. Aistros kaito, kareivis, stovėjęs man kiek iš kairės, supykęs ant mūsų, paleido papliūpą mums po kojomis. Pajutau skausmą kairės kojos šlaunyje. Su vyru pasitraukėm prie kalvelės galo ir įsitikinau, kad sužeista, nes bėgo kraujas. Vyras palydėjo iki greitosios pagalbos, netrukus buvau nuvežta į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kur man buvo suteikta pirmoji pagalba. Mačiau, kad daug sunkiai sužeistų, todėl pasiprašiau išleidžiama į namus. Išleido.
Spėju, kad atvykome prie bokšto apie 2.30 val., o sužeidė prieš 3 val. Prieš šaudančius kareivius ginklų neturėjom ir iš kur juos turėti?
Tiesa, kai jau pasukome nuo minios, tanketė, stovėjusi iš kairės ir toliau nei šaudanti, pradėjo vaikyti žmones, norėdama išvalyti aikštelę.
1991 m. sausio 15 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 16–17