Kai aš atbėgau į Konarskio gatvę prie Radijo ir televizijos rūmų, šarvuočiai jau buvo atvažiavę ir išsirikiavę stovėjo vidury gatvės. Žmonės stovėjo priešais pastatą, o tarp jų ir pastato – galais sustumti autobusai. Iššokę desantininkai pradėjo šaudyti ir mėtyti sprogmenis prie siekiamo užimti pastato, o žmonės stovėjo susikabinę rankomis ir skandavo: “Lietuva, Lietuva, Lietuva!..” Šaudoma buvo ir į priešais stovintį gyvenamąjį namą, nes matėsi, kaip žyra kibirkštys kulkoms atsimušus į sieną. Taip, ko gero, buvo siekiama, kad būtų neįmanoma užfiksuoti jų daromų nusikaltimų puolimo metu. Po to būrys desantininkų susirinko į vieną vietą, maždaug priešais įėjimą į pastatą, ir puolė žmones. Žmonių juosta buvo labai greitai pralaužta. Patekę prie pastato, kariškiai pro išdaužytus langus pradėjo lipti į vidų. Priėjęs arčiau tos vietos, kur prasiveržė kariškiai, pamačiau ant žemės kraujo klane gulintį pagyvenusį žmogų, kurio juosmuo, matyt nuo šautinių žaizdų, buvo paplūdęs krauju. Žmogus nerodė gyvybės žymių. Kitas, taip pat pagyvenęs žmogus, šlubčiojo ant vienos kojos, nes, kaip jis pats sakė, kita buvo peršauta. O prie pastato toliau aidėjo šūviai ir sprogimai ir, kad visa tai atlaikytų ausų būgneliai, buvau išsižiojęs. Atrodė, kad aplink kojas zvimbia kulkos ar skeveldros. Kas vyko prie paties pastato nemačiau, nes stovėjau prie autobuso, skyrusio mane nuo jo. Matyt ten žmonėms gerai kliuvo, nes jaunesni vaikinukai pradėjo lįsti pro autobuso apačią į šią pusę.
Autobuso stiklai staiga pažiro ir pro langus kartu su besilankstančiais rėmais pradėjo verstis žmonės kurie, besislėpdami nuo kareivių, buvo sulipę į autobusus, tačiau kareiviai juos ir ten pasiekė. Aš vos spėjau pagauti vieną moteriškę, kurios visa galva buvo kruvina. Ji buvo šoko būklėje ir nelabai suprato, kad kraujuoja. Sakė tik, kad kareivis jai tvojo buože per galvą. Tuo tarpu iš už autobuso iššoko dar keli kareiviai ir metė sprogmenis į jau atsitraukusią minią. Kokios to pasekmės aš pats nemačiau per žmones, nes užtaisas sprogo vidury minios, o aš pats buvau arčiau kareivių. Kaimyno žodžiais, viena mergina, spėjusi atšokti toliau, buvo parblokšta sprogimo bangos, o kita, buvusi arčiau, taip ir liko gulėti, kol ją paėmė greitoji. Vieną vaikiną, nespėjusį prisijungti prie minios, užpuolė 3–4 kareiviai ir, tiesiogine to žodžio prasme, sukapojo automatais, lazdomis, tik mirgėjo jų naudojami įnagiai. Kitas kareivis iššoko ir, netverdamas neapykanta žmonėms, šaukdamas “ubju, svoločy”, vedžiojo nutaikytą automatą. Teko pasitraukti, nelaukiant, kol bus nuspaustas gaidukas – pastatas vis tiek jau buvo užimtas. O tuo metu saldžiabalsis žmogus, pasislėpęs šarvuotyje, per garsiakalbį lietuviškai kalbėjo: “Broliai ir seserys, mes nenorime pralieti jūsų kraujo…” Bet kraujas jau buvo pralietas ir gausiai.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 13–15