Naktį iš 1991 m. sausio 12 į 13 dieną, išgirdę Lietuvos radijo kreipimąsi apie civilinių pastatų užėmimą, iš Antakalnio gatvės nedelsiant išvykome prie TV bokšto. Važiavome mašina, kurią vairavo mūsų svainis G.Ambrasas, nuolat gyvenantis Marijampolėje.
Prie bokšto atvykome maždaug po 15–20 minučių nuo pranešimo apie jo puolimą. Privažiuodami prie bokšto, išgirdome automatų ir pabūklų šūvius. Pastatę mašiną po tiltu (viaduku, esančiu keli šimtai metrų nuo bokšto), užbėgome šlaitu link bokšto, iš kur sklido šūviai ir klaikūs žmonių šauksmai. Ant tilto stovėjo maždaug 7 šarvuočiai su įjungtomis šviesomis, nukreipę vamzdžių žiotis į maždaug 40–50 beginklių žmonių grupę, kurie jiems buvo užtvėrę kelią.
Prie bokšto šaudymas truko apie 1,5 valandos nuo mūsų atvykimo iki išvykimo momento. Mums nepažįstama moteris bandė prieiti prie šarvuočių, sakydama, kad ji buvusi tremtinė ir norinti pakalbėti su kariškiais. Iš šarvuočių niekas nepasirodė. Bijodami konfliktų, tą moterį atitraukėme apie 20 metrų nuo šarvuočių, kur stovėjo grupė žmonių. Buvome susitarę, kad pasitrauksime į šalį, kai tik šarvuočiai pajudės, nes vis tiek sustabdyti jų nepajėgsime.Tačiau jie liko stovėti vietoje, apšviesdami mus ryškia šviesa ir retsykiais grasinančiai suburgzdami varikliais, kurie nuolat buvo įjungti.Tarp mūsų ir bokšto nuolat buvo sprogdinamos dūminės granatos, dėl kurių kelios greitosios pagalbos mašinos negalėjo privažiuoti prie sužeistųjų.
Šarvuočių elgesys atrodė nenuprantamas, – jeigu prie TV bokšto vyksta maždaug 2 valandų mūšis, jie turėtų važiuoti į pagalbą kariuomenei, nesugebančiai tankų pagalba pralaužti civilių žmonių užkardos (nors, kaip supratome iš radijo pranešimų, šaudymai tęsėsi ir po to, kai Vilniaus radijas nebeveikė ir galėjome klausytis tik laidų iš Kauno). Šarvuočių paskirtį supratome, kai praėjus šiam ilgam laikui iššovė signalinė raketa ir netrukus po jos pasirodymo pro tarpą, skirtą greitosios pagalbos mašinoms pravažiuoti, prasiveržė apie 100 žmonių grupė. Jie pasirodė iš už šarvuočių tvirtai susikabinę rankomis ir greitu žingsniu (beveik bėgte) judėjo link bokšto. Saugantys prieigas prie bokšto žmonės pradėjo šaukti, kad tai “jedinstveninkai” ir skanduoti “gėda, gėda”. Tapo aišku, kad būtent šiai grupei pridengti ir buvo skirti šarvuočiai.
Maždaug po 2 valandų nuo TV bokšto šturmo pradžios nuvažiavome prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 11–12