Rytą prašvitus nuvykome prie bokšto. Prie paties bokšto žmonės šoko ir dainavo. Įdienojant, apačioje gatve gausiai ėmė plūsti žmonės. Iš pradžių suėjo daug kitataučių, nematytų, kai kurie – su šeimomis, su šuniukais, mačiau invalidų paauglių. Žmonių knibždėjo. Netoli įėjimo į bokštą, gatvėj virš automobilio įtaisė televizorių “Šilelis”. Žmonės žiūrėjo Maskvos programą. Kitoj vietoj ant šalikelės stovėjo mašina, viduje žmonės snaudė, o ant mašinos stogo “Šilelis” transliavo deputato Kazimiero Motiekos pasisakymą spaudos konferencijoje. Pradėjo važiuoti autobusai, atvyko su estų vėliavomis, su Lietuvos vėliava žmonės iš Tauragės. Žmonių prisirinko gausybė. Atvyko mašina su valgiu. Žmonės valgė čia pat gatvėje, juos moterys maitino ir ant cementinių barjerų. Pasukom gatve link tilto į Žvaigždžių gatvę. Ties keliuku į garažus stovėjo VAI mašina. Staiga pro ją į keliuką įvažiavo kariškas viliukas ir ėmė kilti į kalną. Pamačiau, kad jį vairavo jaunas kareivukas. VAI tuoj nusekė paskui.
Temstant antrą kartą atvažiavom prie bokšto. Buvo daugybė žmonių. Apačioje, ties praėjimu, susikibę dainavo. Ant cementinių kraštelių buvo valgių. Prie paties bokšto, šone prie Neries, šoko jaunimas, atvykę iš Druskininkų, Kauno dainavo. Iš vakarų pusės jaunimėlis šoko – ten pūtė žvarbus šaltas vėjas. Kalbėjomės su klaipėdietėmis. Apie 20–22 val. (laikrodžio neturėjau) prie bokšto, Neries upės pusėje, atsirado du vyrai ir sušuko, kad atvažiuoja tankai. Visi ėmė organizuoti rikiuotis. Dainos nutrūko, visi ėmė jaudintis, bėgiojo. Žiūriu ir matau, kad tik du vyrai viską organizuoja. Jie sušuko: “Susikibkit rankomis, iškelkit rankas aukštyn”. Liepė visiems atsitraukti nuo stiklinių sienų. Tai matydama, ėmiau šaukti, kad negirdėti tankų, paskui sušukau, kad tai provokacija. Priešais pamačiau vieną iš vyrukų tamsia striuke, atsegta priekyje, buvo be šaliko, su kaklaraiščiu. Jis buvo augalotesnis. Antrasis atrodė kaip eilinis darbininkas, buvo smulkesnis, žemesnio ūgio.
Kaip viskas prasidėjo, taip tuoj ir baigėsi. Žmonės liko sunerimę. Lauke buvo tylu. Tankų nesigirdėjo. Kiek pabuvę, ėjom namo pasišildyti.
Kai pradėjo važiuoti tankai ir oras ėmė gausti nuo jų ūžesio, mes (vyras ir aš) buvome prie Televizijos bokšto, žaliojoje vejoje, priešais laiptelius į žemesniąją cementuotą aikštelę – įėjimą. Įėjimą saugojo minia žmonių, mes ruošėmės juos pavalgydinti sriuba, kurią atnešėm iš namų. Tačiau, išgirdę atvažiuojant tankus, pasitarėm ką daryti. Sutarėm, kad aš grįšiu prie bokšto ir ties pat įėjimu, dešiniau prie eglučių, jo palauksiu, o jis nubėgo prie tvoros, juosiančios kalną. Tvoros link nubėgo daug jaunimo, kiti bėgo atgal ir stojo prie bokšto, kibosi rankomis, sudarė grandines. Kai su termosais atsiradau prie jų, bokštą jau juosė susikibusių žmonių grandinės. Apsižvalgiau ir pamačiau, kad vejoje stoviu viena, o visi kiti jau susikibę. Reikėjo įlįsti tarp visų, bet jie jau skandavo“Lietuva”, “Lietuva”. Priekyje, ties įėjimu į bokštą, stovėjo daug jaunimo. Vienas iš jų mane pašaukė ir pakėlė rankas. Pralindau pro pakeltas rankas ir atsidūriau prie durų į bokštą. Prisiglaudusios prie vyrų buvo dvi mergaitės iš Alytaus ir vyresnė mergina. Daiktus padėjau prie stiklinės sienos. Gerai mačiau tris bokšto gynėjus. Pasigirdo trys tanko šūviai. Šaudė nuo tilto pusės, iš apačios. Meldžiau Dievo, kad daugiau nešautų. Po ilgesnės pertraukėlės išgirdau ir ketvirtą. Žvilgtelėjau į bokšto vidų. Du vaikinai pasitreniravo kaip užsidėti dujokaukę. Pasistiebusi pamačiau atvažiuojantį per veją iš vakarų pusės, nuo Kosmonautų g. tvoros, tanką. Jis leido dūmus. Ant jo stovėjo ranką ištiesęs į priekį, kaip Huseinas, desantininkas, geltonas geltonas kaip Egipto mumija. Viena mergaitė garsiai pasakė: “Mama, kad tu žinotum, kur aš dabar”. Apraminau ją, paliečiau jų rankas. Jos virpėjo. Visur gaudė, šaudė. Tankas privažiavo prie mūsų. Atsirado dar du. Staiga vienas iš arti šovė nuo įėjimo į vakarų pusę. Tuo pat metu iš vakarų pusės į pirmo aukšto lango viršų šovė smulkiom serijom. Pabiro stiklai vakarų pusėj. Išmušė langus ir rytų pusėj. Pro mūsų galvas kažką metė. Žvilgtelėjusi pro stiklą į bokšto vidaus patalpą, pamačiau vieną gynėją su vandens žarna. Iš jos čiurkštelėjo vandens srovė. Mačiau, kaip jis numetė žarną. Ant žemės šokinėjo raudonas kamuolys, šoktelėjo, pasidarė lyg trys jų, ėmė rūkti. Tankai priešais burzgė ir dūmijo. Patariau mergaitėms pirštinėmis prisidengti burną, pati užsitraukiau ant veido golfo kalnierių. Šaukėm “Lietuva!”, “Lietuva!”, “Lietuva!” ir “Okupantai!” Staiga bokšto šone kažkas atsitiko. Stikle priešais pamačiau straublį. Du vaikinai stovėjo prie stiklo vidaus pusėj. Iš vakarų pusės mūsų juostas ėmė tempti. Laikėmės susikibę. Išgirdau, kažkas šūktelėjo, kad desantininkai jau viduje. Pamačiau, kaip vienas vaikinas iš vidaus gumine lazda sudavė į stiklą ir dviese pralindo pas mus. Jie buvo juodais rūbais. Už mergaičių ir manęs pritūpė. Pajutau, kad mus visus susikibusius tempia nuo cemento grindų į veją. Ėmė šaudyti į antro aukšto langus paeiliui. Biro stiklai. Šone, vakarų pusėj, kažkas darėsi. Pamačiau, kad ten po vieną bėga žmonės. Viduje bokšto girdėjau šaudant. Mus visus netikėtai trūktelėjo. Kluptelėjau ties žole prie cemento krašto. Susikibę atsidūrėme ant vejos šalia tanko pasturgalio. Ant tanko stačias stovėjo desantininkas ir šaudė į antrą aukštą. Mes atsikabinom ir pasitraukėm už tanko į veją, sustojom. Pamačiau bėgantį link manęs vyrą. Jis čiupo už rankos ir timptelėjo. Stebėjom kas vyksta. Nieko negalvojau. Tankai stovėjo priešais įėjimą ir šaudė. Iš bokšto sklido visokie garsai, žvangesiai. Ėmėm šaukti “Fašistai!”, “Fašistai!” Burnoje buvo sausa, net jutau stemplę. Žmonės šaukė iškėlę ranką su dviem pirštais. Priekyje stovėjo aukšti jaunuoliai. Ties mūriniu pastatėliu, prie eglučių, pamačiau tris vyrus su kameromis. Vienas jų žemas, kailine kepure. Visur pleškino, šaudė be galo daug. Prisiverčiau žiūrėti ir matyti. Stebėjau bokštą. Mačiau kaip bokšte vienas po kito aukštyn ėmė šviesti langeliai. Bokšto kamienas aukštai buvo tamsus. Tik prožektoriai raižė dangų ir kryžiavosi jų šviesos. Tankai tebešaudė. Bokšto kamieno apvalūs apatiniai langeliai švietė. Iš Neries pusės į juos šaudė iš lauko, pabiro smulkūs stiklai.
Langeliuose atsirado stačiakampiai šešėliai. Viename buvo vienas, o aukščiau net du – vienas jų ties stiklu, kitas neaiškesnis, lyg toliau nuo stiklo. Jie nejudėjo. Ilgai juos stebėjau, tikslingai stebėjau, bet niekas nesikeitė. Tankai tebepyškino. Staiga iššovė raudona raketa. Bet aukščiau langeliuose šviesos nebeužsidegė. Atsisukusi į įėjimo į bokšto administracijos pastatą, pamačiau daug žmonių cementinėje aikštelėje. Mes nuėjom link jų ir laiptukais nusileidom žemyn. Ten stovėjo žmonės ir mašina – greitoji. Staiga visi sujudo, ėmė šaukti. Per veją laiptelių link į cementinę aikštelę nešė žmogų. Jaunuoliai ir kiti žmonės bėgo greta. Pasigirdo: “gydytoją”, “gydytoją”. Kažkas sušuko, kad jie sėdi mašinoje ir reikia nešti į jas. Iš tamsos išniro vyras, sakydamas: “Aš gydytojas”. Ir jis ir nešėjai cementinės aikštelės pakraščiu nuskubėjo išėjimo link.
Netrukus prasibrovėm į gatvę. Šimtai žmonių, mašinų, mašinų barikadų! Stovėjo greitoji pagalba. Šaudė ir šaudė. Šaudė tankai, šaudė serijomis smulkiau. Prožektoriai tebesikryžiavo. Pagalvojau, kad viskas kaip kokiam paveiksle. Paėjėjom ir pamatėm atvažiuojantį tanką. Jis įsitaisė prie tilto ir kurtinančiai šaudė. Ėjom pro namą ties bokštu. Po tanko šūvio, vakarų pusėj, byrėjo namo langų stiklai. Paėjėjom arčiau to tanko, prie tilto kelių mazgo. Pamatėm, kaip gatve viena po kitos lėkė greitosios pagalbos mašinos. Žmonės stumdė lengvąsias mašinas. Sulaužytas, be stiklų, apdaužytas. Į namų kiemą įstūmė autobusą. Jo visi langai buvo kiauri. Šaudymas nesiliovė. Tas tankas prie tilto šaudė ir šaudė. Ant kalno ties tvora rikiavosi tankai. Tebesigirdėjo trumpos šūvių serijos. Pirotechnika tebesitęsė. Žvilgtelėjau: kompozicija priminė batalinės tematikos paveikslą. Kas? Kas mėgavosi tuo kraupiu mano Tėvynei paveikslu?
Nuėjom namo. Pakeliui tarėmės su žmonėmis, atvykusiais iš toliau. Kvietėm pas mus prisiglausti, sušilti, bet jie laukė savo draugų ir sužvarbę glaudėsi prie namo galo. Kiti stovėjo suakmenėję. Dar kiti stumdė mašinas, šnekėjosi. Gatve važiavo tankai. Karinė technika, atlikusi kruviną darbą, važiavo atgal. Trumpam grįžom į namus, bet tuoj vėl išėjom į gatvę. Kosmonautų gatvėje, netoli viaduko, vienas paskui kitą rikiavosi autobusai, kai kurie buvo užvedę motorus. Juose sėdėjo žmonės. Autobusų durys buvo uždarytos. Viduje tvyrojo tamsa. Nuėjom prie sankryžos prie tilto. Tylėdami žmonės tvarkėsi. Gūžėsi būrelis iš Plungės. Pasikalbėjom. Palinkėjom vieni kitiems laimės, sakėm: “Laikykimės”. Sakėm: “Laimingo kelio”.
Rytą važiavom į Nepriklausomybės aikštę. Parlamento negalėjom pažinti. Per naktį ten išaugo barikados. Klausėmės mišių. Grįžę sužinojom, kad su mumis prie bokšto buvo ir mūsų marti, ir sūnus studentas.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 1–10