Negaliu nepareikšti, ką mačiau, jaučiau ir girdėjau tą Sausio tryliktosios kruvinąją naktį.
Pirmiausia prisipažinsiu, kad esu buvęs Tarybinės armijos karys ir už tiesos sakymą buvau apdovanotas karinio tribunolo nuosprendžiu dvidešimt penkiems metams.
Tas lagerinis nebaigtas aukštasis mane išmokė matyti: kas yra “zakonikas”, kas yra “samoochranikas” ir kas yra “blatnasis”.
Su tuo žinojimo bagažu ir grįžau į Lietuvą.
Teisingiau, perėjau iš mažojo soc. lagerio į didįjį soc.lagerį, kur taip pat knibžda “zakonikai” su Kremliaus daviniu.
Žinodamas, kad “zakonikai”, susėdę ant TSKP platformos, lošia kortomis ne iš pinigų, o iš mūsų Lietuvos likimo, atvykau su neringiečių grupe prie Televizijos bokšto sausio dvyliktąją, po vidurnakčio.
Pirmas jausmas: lyg upeliukas įsilieji į didelę upę ir esi vienas kūnas.
Dieve, Dieve, kaip gera jausti vienas kitą, kad tu, Lietuva, visada būtum tokia.
Susikibę dainavom, šokom ir vaišinomės dosnių vilniečių gėrybėmis.
Tik šiek tiek nutolęs nuo tos vienybės galėjai pajusti ir pastebėti svetimkūnius, tyrinėjančius aplinką, tada nusmelkdavo nerimo jausmas.
Naktis prabėgo ramiai.
Ausyse skambėjo B.Brazdžionio eilės “Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva”.
Ir vėl vilniečiai nuoširdumu sušildė mus ir atsakė: “Aš čia gyva, sūnau, ar nematai”.
Taip, Lietuva gyva! Iš visų Lietuvos kampelių atvyko budėti naujos grupės už tėvynę Lietuvą.
Diena prabėgo greit, spėjom aplankyti Spaudos rūmus ir pasižiūrėti į desantininkų veidus.
Aplankėm ir Nepriklausomybės aikštę, radę daug pažįstamų, paspaudę vieni kitiems rankas, grįžom prie bokšto.
Keista, nemiegota naktis ir dieną nenumigta, o miego nesinorėjo. Vėl minkėm bokšto teritorijoje purvu tapusią pievelę.
Žmonės glaudžiu ratu lyg didžiulės girnos sukosi apie bokštą. Bokšto patalpoje pro langus matėsi vaikštantis jaunimas, o ant laiptinės gynybai paruoštas gaisrinės žarna. Perbėgo šiurpas prisiminus spaudos rūmų gynybą. Mudu su sūnum, neradę savųjų nidiečių, grįžom prie centrinio įėjimo. Vėl įsiliejom į dainuojančiųjų gretas, sutikę savuosius sutarėm pirmą valandą susirinkti prie autobuso. Laikas bėgo.
Pastebėjau porą būrelių po tris ir penkis svetimkūnių, tai pastebėjau ne aš vienas. Vien į juos pasižiūrėjęs net mano keturiolikmetis sūnus pasakė, kad tai negeri veidai.
Pirmos valandos sulaukėm be jokių nuotykių. Sklido kalbos, kad jau niekas nepuls, ir daugelis skirstėsi.
Susirinkom ir mes prie autobuso, trūko tik vieno neringiečio, tad visi sėdėjom ir laukėm. Staiga pasigirdo šaukiant, kad tankai atvažiuoja. Puolėm visi iš autobuso ir bemat atsidūrėm prie centrinio įėjimo.
Visi sustojom ant laiptų lyg koks choras.
Iš aplinkinių namų lyg koks potvynis plūdo žmonės. Mūsų gretos tankėjo, greit aplipo bokšto teritorijos šlaitai ir užsipildė gatvės.
Tankai, atidardėję iki barikadų, ėmė šėlti ir traiškyti silpnesnes barikadų vietas, o negalėdami įveikti ir užplūdus žmonių gausybei ėmė dūminti. Manėm, kad tai nuodingos dujos, daugelis dengėsi nosis, bet tai buvo tik dūminė uždanga. Orą sudrebino pirmieji tanko pabūklo šūviai, gretimų namų langų stiklai ėmė byrėti.
Nutilus pabūklams mūs vieningas ir darnus choras šaukė: “Lietuva, Lietuva, Lietuva”. Vėl pabūklai – ir vėl: “Lietuva, Lietuva, Lietuva”. Iš kitos gatvės pusės atvažiavęs įstrigo tarp barikadų ir ėmė šaudyti, dar glaudžiau prigludom vienas prie kito ir atsakinėjom pabūklams: “Lietuva, Lietuva, Lietuva”.
O tuo metu kiti tankai apsupo bokštą iš kitos pusės, išlaužė tvorą, įsiveržė į bokšto teritoriją ir ėmė šaudyti iš pabūklų. Dauguma puolėm prie bokšto, priartėjusius prie bokšto mus pasitiko daužomų langų garsas. Vieni desantininkai, supuolę į vidų, šaudė, o kiti apsupę bokštą glaudžiu žiedu vieni šaudė tai į viršų, tai į žemę, kiti žiauriai daužė žmonėms galvas.
Bokšte aiškiausiai niekas nespėjo net žarnos paimti, o tuo labiau pasipriešinti, tik girdėjosi rusiški keiksmai, daužymai ir automatų kalenimas.
Žmonės nuo bokšto nesitraukė, glaudžiu ratu atstatę krūtines skandavo, o už jų nugarų vienetai mėtė kažką panašaus į batą ir numetę bėgo tvoros link. Aiškiausiai provokatoriški veiksmai. Tankai šaudė ties mūsų galvom, kai kas nuo oro srovės sukniubo į purvą. Toks žvėriškas beginklių gynėjų puolimas atrodė siaubingas ir negarbingas.
Tankai ir desantininkai atrodę lyg išprotėję ar ištrūkę iš beprotnamio. Matydami, kad jau nieko nebegalim, ėjom link šlaito ir leidomės žemyn, kur ir pasirodė pirmieji sužeistieji – vienas peršauta koja ties šlaunim, kitas peršauta plaštaka, čia pat paguldė ir jau nebegyvą. Žmonės šaukė, žudikai, o prie barikadų šaukė, kad tankai traiško žmones. Nubėgom prie tankų. Iš tikrųjų į greitąją jau gabeno tanko auką. Greitosios viena paskui kitą per tam reikalui paliktas spragas mirksėdamos narstė tarp mašinų.
Tankas lyg kokiu kuolu švaistėsi žmonių galvų lygyje, vis atsitrenkdamas tai į autobuso priekį tai į galą. Mūsų vairuotojai, matydami daužomą greta stovintį autobusą, sunerimo. Va, galvoju, kur “blatnieji” sulindo į tankus ir rodo savo pranašumą prieš beginklius žmones, va kur “dedovčina”, va kas tyčiojasi ir žudo mūsų jaunuolius, va kam pasipriešino A.Sakalauskas!
Štai kokia didelė grėsmė laukia mūsų, jei mes pralaimėtume! Tankas toliau šėlo šokinėdamas priekin atgal prie mūsų autobuso. Vairuotojai, radę spragą, paspruko. Ir vėl mudu su sūnum į ugnies zoną ieškoti savųjų, radę raginom ieškoti kitų ir rinktis prie autobuso ankstesnės stovėjimo vietos.
Vienas metalinis drakonas vaikėsi visu greičiu po bokšto teritoriją žmones ir spaudė prie šlaito. Sakau, va, sūnau, žiūrėk, kas yra kas, į kokių kariškių gretas gali patekti.
Automatų šūviai vis dar kaleno, švytinčios kulkos virš galvų skrodė dangų, ko gero, ne vienas aplink esantis butas paragavo kulkų. Skaudu ir apmaudu matyti, kaip kraugeriai, ginkluoti tankais ir automatais, puola beginklius žmones ir, be abejo, už tai bus apdovanoti medaliais ir laipsniais ir sėsis greta tikrųjų didvyrių.
Ačiū Aukščiausiajam, visi gyvi ir sveiki, tik moraliai sužeisti to žiauriausio reginio, kurį vykdė aukščiausio laipsnio išsigimėliai – šaudė žmones tam, kad šaudytų ir kad patenkintų žudymo aistrą.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 9
Lapų Nr. 28–32